Atsiliepimai apie knygas

  • Viena iš tų knygų, kur pagal idėją atrodo, kad turėtų pasirodyti gan linksma ir įdomi, nes visgi mėgstu faktus, tačiau tokia nebuvo. Gal dėlto, kad Youtuberio knyga (RealLifeLore). Nors pozicionuojama, kaip panaši į Randall Munroe - What if?, bet mano manymu tikrai atsilieka. Dauguma iškeltų klausimų nė nesukelia didelio susidomėjimo, kad labai norėtųsi sužinoti atsakymą, o ir pats turinys yra kokie 75% istorijos/geografijos. Pvz trumpai aprašyti visi 45 JAV prezidentai, kas būtų jei kai kurios imperijos vis dar egzistuotų šiai dienai ar kiek toliausiai gali būti nuo Wallmart'o ar McDonaldo.

  • Įdomiausias faktas iš visos knygos man buvo tik tai, kad jeigu surinkti visą auksą iškastą per žmonijos istoriją ir jį išlydyti į vieną didelį aukso kubo lydinį, tai tas kūbas būtų su 21 metro kraštine.

Naujųjų laikų Evangelija pagal Užkalnį

Publikuota: 2015-01-09

Klausantis skirtingų žmonių nuomonių apie publicistą Andrių Užkalnį susidaro vaizdas, kad abejingų yra geriausiu atveju tik mažuma. Vieni sutinka su jo mintimis ir skaitydami straipsnius linguoja galva ir juokiasi, o kiti jo nekenčia už įžulumą, tiesmukiškumą ir kartais už visišką subtilumo nebuvimą ir nepraustaburniškumą.

Aš esu iš tų žmonių, kuriems bendrai paėmus Andriaus straipsniai patinka. Galbūt ne visada, tačiau bent jau dažniausiai, su šio, gabaus ir daug dėmesio susilaukiančio žurnalisto mintimis tenka sutikti. Man patinka, kaip šis žmogus narplioja socialinius reiškinius, bei mūsų tautiečių įpročius ir tai daro įtraukiančiai, intriguojančiai. Pamenu, kažkada skaičiau tinklaraštį, kuriame autorius, kaip antraštę buvo užsirašęs: gyvenimo būdo stebėtojas. Iš esmės tokiu laikau ir tamstą Užkalnį. Socialinis kritikas. Kaip, kad pats autorius rašo: Aš noriu, kad žmonės pirmiausia pastebėtų reiškinius, o paskui, pasišaipę, pasistengtų suprasti priežastis, nes tik taip ateina supratimas. Galbūt tiesiog man ne visada priimtina maniera, kuria pateikiamos tos jojo mintys: keiksmais minties validumas nusimuša labai greitai. Taipogi nepatinka ir tai, kad manantys kitaip ar gyvenantys prastesnėmis sąlygomis, nei autorius, yra labai smarkiai niekinami. Taip, kai kurie žmonės ir jų tiesos būna išties juokingi, tačiau kartais aštraus atsako su keiksmažodžiais iš Andriaus galima susilaukti ir neadekvačiai vien dėl jo karšto būdo ginti savo žodį internetuose. Toks grubus nuomonės reiškimas atrodo „purvinai“ ir nusileidžiant iki tų, kartais tikrai idiotiškų komentatorių lygio. Kaip sakoma: nesiginčyk su durniumi, nes jis nuleis tave iki savo paties intelekto lygio ir nugalės tave su patirtimi.

Tačiau ne apie šią asmenybę šį kartą, o apie jo pernais metų knygą „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“.

Taip jau išėjo, kad iš šio autoriaus katalogo, būtent šią knygą skaičiau pirmąją ir prieš pradėdamas skaityti visiškai nežinojau apie ką ji. Vos pradėjęs skaityti – šiek tiek nustebau, nes nebuvau susimąstęs, kad knygos tema galėtų būti gyvenimas Tarybų Lietuvoje. Kažkaip įsivaizdavau, kad tai bus kokie nors memuarai ar rant’ai apie įvairius dalykus, na bet gi teisingai, apie tai sufleruoja jau net ir knygos viršelis. Tema, galbūt man asmeniškai ir nėra super patraukli, tačiau numesti į šalį tikrai neprivertė. Visgi tarybiniais laikais gyventi neteko ir apie juos žinau ganėtinai mažai. Daugiausia iš kitų žmonių pasakojimų, o žinote, kokie prieštaraujantys vienas kitam, šie pasakojimai kartais būna. Mūsų atminties gebėjimas rinktis, ką prisiminti, o ką mesti šiukšliadėžėn, yra toks stiprus, kad nugali faktus tiesiog plikom rankom. Taigi, ši knyga tiems, kuriems pažinti šio laikmečio neteko, puikiai suveiks pažintiniais tikslais, tarsi vadovėlis, įamžinantis, kas ir kaip tada buvo, o tiems, kuriems teko – primins nemažai detalių, apie kurias tikriausiai jau visai buvote užmiršę.

Pradėjus skaityti iškart pasijuto jau iš naujienų portaluose ar jo asmeniniame tinklaraštyje rašomų straipsnių pažįstamas stilius. Tačiau šį kartą jis mažiau kandus, nei įprasta. Žinoma, to yra, tačiau bendras knygos motyvas yra ne teisimo ir vertinimo pobūdžio, o labiau atpasakojamų prisiminimų „o vat tada buvo taip“ pobūdžio. Tai sužadina, atgaivina visą tai patyrusio skaitytojo mintis, apima nostalgija, o tada automatiškai susivokiama, kad visgi tai nėra gerai, kaip kad liko išsisaugoję kai kurių pasąmonėje. O visgi labiausiai to, man šio knygoje ir pritrūko: aštraus liežuvio ir įžūlumo, provokacijų, bei užvažiavimų, tačiau būtent toks approach’as, nes neiššaukia gynybinės reakcijos ir yra veiksmingesnis. O tai ir matosi – knyga buvo parduodama geriau už visas kitas lietuviškas knygas. Už akies truputėlis kibo autoriaus stilius, kuris turi nemažai minčių šuolių, naudojama daug skliaustelių, bei ilgi sakiniai. Visą tai pasijaučia tokiu labiau atpalaiduotu, galbūt ne visada itin tvarkingu ir labiau casual išmėtytu stiliumi, kuris iš tiesų galbūt labiau tinka tinklaraščio formatui. Tačiau Andrius grožinės literatūros ir nerašo, knyga visgi publicistinio stiliaus, tad viskas su tuom iš esmės gal ir gerai.

Antra problema su knyga išlieka jos ilgis. 300 puslapių atrodo normaliai, tačiau atsivertęs iškart pastebi, kad pridėta labai daug nuotraukų. Žinoma, tai nėra toks didelis minusas, galbūt iš dalies net atvirkščiai – skaitant tikrai smagu žvilgtelėti į nuotraukas ir vizualiai pamatyti tai, apie ką autorius rašo. Nuotraukos iš tikrųjų parinktos taikliai ir sudėtos vietoje. Tačiau to pasekoje yra vienas didelis downside’as: knyga gaunasi išties trumpesnė, nei atrodo, ji iš esmės ištirpsta vieno prisėdimo metu ir užvertęs paskutinį lapą, lieki pritrūkęs ir nepasisotinęs. Su šia problema susijusi ir knygos pabaiga, kai ji užsibaigia visiškai netikėtai: be jokių išvadų ar apibendrinimų, kurių tokio apžvalginio stiliaus knygoje išties tikiesi. Tačiau šias abi problemas paaiškina ir išsprendžia faktas, kurio aš asmeniškai nežinojau – jau galima užsisakyti antrąją šios knygos dalį „Antroji Evangelija pagal Užkalnį“, kuriame Tarybų Lietuvos narstymas tęsiamas ir aptariamos temos, kurių pirmoje nebuvo, kaip kad: kinas, sportas, vaistai, hobiai, bendravimas, ar net tarybinių žmonių tipai.

Kalbant apie patį turinį, buvo išties įdomu sužinoti, kokios buvo gyvenimo sąlygos, taipogi apie kai kuriuos klaidingus, dar iki šių dienų išlikusius mitus ir įsitikinimus, taipogi apie tai, kad toli gražu nuo senolių pasakojimų, visai nebuvo tais laikais taip jau gerai gyventi. Žinoma jiems prisiminus atrodo gerai, nes jie tada buvo jauni, veržlūs ir energingi, gyvenimas dar buvo tik priešakyje, nebuvo pridaryta klaidų ir nebuvo beprasmybės ar iššvaistyto gyvenimo pojūčio. Tačiau, kai paskaitai apie realybę, kurioje nebuvo stengiamasi gaminti gražių daiktų, nes, kai gali rinktis, tik iš vieno virdulio, tai jį nupirks tokį, koks yra, o ne tokio, kokio žmogus norėtų, ar apie tai, kad net batų tepalas ar cigarečių pelenai rasdavo būdų žmonių svaiginimuisi, jau išvis nė nekalbu apie dichlofosą, tai pamatai, kad ta, iš tikrųjų gan pilka ir skurdi buvusi realybė, kai žmonės nelabai daug pasirinkimo laisvės turėjo, su visokiais banditų lygio milicijos persekiojimais, privalomais komjaunimais, su bilietais iki Palangos, kurie kainuodavo maždaug apie 20% mėnesio algos ar, kad net nedirbti nebuvo galima, nes už tai sėsdavai į kalėjimą, su senolių pasakojimais gan nemažai kur prasilenkia. Tik dar kartą įsitikinau, kad nesu kažkoks tarybinių laikų spalvintojas juodomis spalvomis – tos spalvos tiesiog tokios ir buvo.

Bendrai paėmus, man, kaip žmogui, mėgstančiam plėsti savo akiratį, sužinoti apie laikotarpį, kurio aš nemačiau ir kuris dažnokai būna idealizuojamas dėl visokių „visi būdavo aprūpinti, mokslas ir sportas buvo nemokamas, benzinas pigus, visi buvo draugiškesni, o už alaus butelį, pridavus, galėdavai nueiti į kiną“, buvo išties įdomu sužinoti ir išgirsti mažiau idealizuojamą paveikslą. Sužinojau nemažai dalykų, kodėl lietuviai dabar yra tokie, kokie yra. Iš kur kilę, kai kurie mūsų įpročiai, kaip, kad klišės naujienų antraštėse ar žaliųjų žirnelių valgymas.

Bendras sovietinių laikų paveikslas po šios knygos man patapo lozungu: žmogus turi būti naudingas visuomenei, o ne gerai jaustis.

Kelios labiau įsiminusios citatos iš knygos:

Niekada atvirai moteriški žurnalai nekalbėdavo, jog moterys negali padaryti to, ko labiausiai norėtų (nusipirkti naują drabužį vietoj pabodusio), dėl to, kad trūksta pinigų, dėl to, kad nėra ką pirkti, arba tai kas yra pirkti, taip pat baisu, kaip ir tai kas kabo spintoje.

…pigios knygos (iš tikrųjų pigios: nauja knyga dažnai kainavo tiek, kiek indelis grietinės; kad ją skaityti buvo taip pat įdomu, kaip grietinės indelio dangtelį, tai jau kitas klausimas)…

Kažkaip mintis apie teisėsaugos pareigūną, važiuojantį viešuoju transportu į nusikaltimo vietą, man skamba keistai…

Martin Page – Kaip aš tapau kvailiu

Publikuota: 2011-05-08

Vaikystėje skaitydavau gana nemažai knygų. Buvau tikras fantastinių knygų gerbėjas ir ne vieną jų sudorodavau ilgais žiemos vakarais, o kažkada net esu bandęs ir pats kažką pakeverziot su spausdinamąja mašinėle, kaip koks tikras rašytojas :p Tačiau užaugau ir skaitymui ale neliko laiko: didžioji dalis laisvalaikio prabėga darbe, studijoms, draugams, arba prie pc’iuko. Ir nors laikas prie jo tirpsta tiesiog akimirksniu, bet niekada jo nešvaistydavau žaidimams. Laikas sudegdavo mano pomėgiui gilintis, bei domėtis milijonu įvairiausių temų. Savišvieta, skant. Kai pagalvoji, kokias tonas knygų aš jau perskaičiau internete… Taigi, visą žiemą prasėdėjęs čia, Vilniuj, bendrabutį, tik dabar, atšilus orams, sumąsčiau, kad reikia grįžti prie savo senojo pomėgio ir paskaitinėti vieną kitą popierinį romaną. Ir štai pati pirmoji į rankas pakliuvo prancūzų autoriaus Martin Page 2001 m. parašyta filosofinė novelė Kaip aš tapau kvailiu.

Sutapimas ar ne, bet prieš pirkdamas šią knygą, į kurios tematiką smarkiai nesigilinau, o nusipirkau tik dėl ironiškumo, kaip tik ketinau sukonstruoti kokį trumpą straipsniuką, apie tai, kad žmonių laimė yra atvirkščiai proporcinga jų protui. Nekalbu apie kažkokius rodiklius, kaip IQ ir panašiai. Tiesiog jei žmogus pasižymi aštriu protu, racionaliu mastymu ir turi košės galvoj, labai dažnai tokie žmonės per daug analizuoja ir žiūri į gan paprastus dalykus per daug sudėtingai. To pasekmė – tokie žmonės neranda sielos ramybės ir jaučiasi nelaimingi. Ir kuo daugiau protelio dievulis davė, tuo jie nelaimingesni. Tai nėra taisyklė ir toli gražu nereiškia, kad būna visada. Ne, tai tik dėsningumas su kuriuo sutinka kai kurie mano pažįstami. Va užtenka pažiūrėt į margais rožiniais drabužėliais pasipuošusias baltapūkes Lietuvos mergaites, kramtančias gumą ir įnirtingai pusiau rusiškai pasakojančias apie vakarykščius nuotykius su draugo BMW prie podjezdo. Tik pažiūrėkit kokios jų akytės laimingos, nepagadintos ir na ir kas, kad drugeliai galvoj skraido.

Taigi, šios bestseleriu tapusios knygos tematika yra labai artima šiai mano minčiai. Istorija sukasi apie šviesaus proto, tačiau vargano studenčioko gyvenimą, kuris buvo kupinas nevilties ir liūdesio, dėlto, kad per daug mėgdavo filosofuot, cituot garsius žmones ir idėjas, užuot mėgavęsis akimirkomis, bei gyvenimu. Tad štai, jaunuolis priėjo išvados, kad būnant mažapročiu jo gyvenimas taptų nepalyginamai kokybiškesnis ir jis būtų laimingas ir patenkintas. Knyga pasakoja apie šio studenčioko sudėtingą kelią kvailėjimo link.

Tiesą sakant, žiūrinėjant kitų skaitytojų atsiliepimus, kiek nustebau, kad yra prirašyta tiek negatyvumo. Man knyga buvo stebėtinai gera ir neskaitant to, kad perskaityti gali vos per vieną pavakarę, tačiau knygos puslapiuose paslėpta daugiau, nei kai kuriose 6 kart ilgesnėse knygose.

Sekdami Antuano (pagrindinio knygos veikėjo) pasikeitimus, galbūt atpažinsite kai kuriuos savo pažįstamus, galbūt pamatysite pasirinkimus, kokius taipogi esat atlikę praeityje, na arba pažvelgsite į tai, kas gali nutikti jūsų ateityje, tačiau visa tai atlikta su lengva satyrine kalba, kuri visa tai paslepia ir priverčia neskausmingai nusišypsoti pačiam iš savęs.

Pirmoji knygos pusė skaitosi neabejotinai linksmai, puikiai įvedama į istoriją, na o pirmieji keli skyriai buvo puiki socialinė satyra. Na o štai nuo antros pusės vadžios kiek atsileidžia, istorija labai greit išsirutulioja, na ir pati pabaiga nebuvo itin moralizuojanti ar atskleidžianti gilias mintis, kaip kad pirmoji pusė.

Mano nuomone, knyga verta:

[rating: 3.5/5]

Knyga Goodreads sistemoje:

http://www.goodreads.com/book/show/186837.How_I_Became_Stupid

Labiausiai patikusios citatos:

“Protingumas žmogų daro nelaimingą, vienišą, vargšą, o apsimestinis protingumas suteikia laikraščių popieriaus nemirtingumą ir susižavėjimą tų, kurie tiki tuo, ką skaito.”

“Tuo metu Nestle ketino pradėti gaminti naują kūdikių maistelio rūšį su vitaminų ir fosforo papildais. Mikroskopinės fosforo dozės naudingos sveikatai, bet gamykloje kažkoks inžinierius supainiojo mikrogramus su kilogramais. Po šios gamybos klaidos ne visi bandymuose dalyvavę vaikai mirė: išgyvenusieji kentėjo nuo vėžio ir kitų rimtų ligų. Asly tam tikra prasme pasisekė, nes jis turėjo tik psichikos sutrikimų, iškreipusių jo protinį vystymąsi. Tiesą pasakius, jis nebuvo protiškai atsilikęs, tiesiog jo mintys keliavo savais keliais, jo mąstymo logika buvo tokia, kokia nebūdinga niekam kitam. Dar viena perdozuoto fosforo pasekmė buvo ta, jog Asly švietė tamsoje. Būdavo labai gražu. Kai naktį jie vaikštinėdavo gatvėmis, Asly šalia Antuano atrodydavo kaip didžiulis jonvabalis, nušviečiantis jiems kelią gatvėse be žibintų. Kad išgyventų savo bėdą, Asly vaikystę praleido specializuotoje įstaigoje. Ilgus metus jis tylėjo, jokiais klasikiniais metodais nepavyko jo iš tos tylos ištraukti. Paskui viena logopedė, poezijos mylėtoja, atrado, jog vienintelis Asly kalbėjimo būdas – tai eilės. Jo neįgaliai kalbai reikėjo kojų: eilės buvo ramentai jo žodžiams. Pamažu jis grįžo į beveik normalų gyvenimą ir išėjo iš ligoninės šešiolikos metų. Nuo tada, nors buvo taikaus charakterio, dėl kurio labiau panėšėjo į didelį meškiną nei į apsauginį, dirbo sargu: manyta, kad jo įspūdingas ūgis išgąsdins galimus vagis. Retiems įsilaužėliams, su kuriais buvo susidūręs, tam tikrą poveikį galėjo padaryti ir kitos dvi savybės: pirmiausia, dėl švytėjimo jis buvo panašus į vaiduoklį, į antgamtinį reiškinį, o antra – jei vagis dar nebūdavo nualpęs ar pasprukęs, Asly kalbėjimas eilėmis galutinai jį įbaugindavo.”

“Vladas buvo metro aštuoniasdešimties ūgio ir turėjo sverti gerus šimtą dvidešimt kilogramų. Jis buvo toks stiprus, jog kartą pamiršo, kad Antuanas kybo ant peties, grįžo į savo namus ir ėmė ruošti vakarienę.”

“Jau buvo iš lėto betampąs normalus, kai nusprendė atlikti paskutinį testą, kuris patvirtintų jo integracijos sėkmę, – McDonald’s. Niekada anksčiau jam nebūtų šovusi mintis įeiti į tą imperialistinio kapitalizmo urvą, riebalų ir cukraus tiekyklą, gyvensenos suvienodinimo simbolį. Bet jis gerokai pasikeitė…”

“Yra merginos skirtos draugauti, ir yra merginos skirtos mylėtis.”

“-Gerai, gali atsimerkti. -Klemense, atvažiuoja mašina, –ramiai konstatavo Antuanas. -Pažadėjai manimi pasitikėti. -Visai ne, niekada to nesakiau. -Ai, pamiršau tavęs to paprašyti. Pasitikėk manimi, gerai? -Klemense, mašina… -Prisiek, kad pasitiki manimi, ir nustok verkšlenti, silpnavali. Privalai nesijudinti, tai labai svarbu. Prisiek. -Gerai, prisiekiu. Nesijudinsiu, aš ne… nesijudinsiu…”

Protingos Labai Mažo Protelio Meškiuko Mintys

Publikuota: 2010-07-06

Netyčia aptikau namuose knygutę, kurią gavau 2007-ųjų gimtadienį. Tai žavinga knygelė gauta iš geros draugės. Cituoju keletas labiausiai patikusių knygelės vietų:

Kai eini, eini, eini ir eini ilgų ilgiausiai prieš vėją ir pas ką nors užeini, ir kas nors tau sako: "Labas, kaip tik laiku, mes čia užkandžiaujam", – ir jie IŠ TIKRŲJŲ užkandžiauja, tada aš sakau, kad buvo Gera Diena.

Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia.

Mėgstu pašnekėt su Triušiu. Jis kalba trumpais žodžiais, pavyzdžiui: "Gal nori valgyt?" – arba: "Vaišinkis , Pūkuotuk!".

Neįmanoma sužinoti apie čiaudėjimą, jeigu niekas nečiaudo.

Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau dūgzti gali tiktai bitės. O bitės ir yra medui nešti.

Usnims, mano mielieji, ne į Naudą, kai ant jų sėdima. Jos praranda visokeriopą Šviežumą.

Va taip vaikščioti, visko, ko negalima išgirsti, klausyti ir nieko nepaisyti ir reiškia nieko neveikti.

Matyt, prie vieno – kad ir kas jis būtų – pritapo kitas – kad ir kas jis būtų, – ir dabar jie keliauja dviese…

Beigbeder – Meilė trunka trejus metus

Kai paprašiau jos rankos, Alisos atsakymas buvo kupinas švelnumo, romantikos, subtilumo, grožio, meilumo ir poezijos: – Ne.

Ar įmanoma įsimylėti taip, kad viskas nesibaigtų krauju, sperma ar ašaromis?

Esu miręs žmogus. Kas rytą nubundu nepakeliamai norėdamas miego. Dėviu vien juodus drabužius, nes gedžiu pats savęs. Gedžiu žmogaus, kuriuo galėjau būti. Vienodu ritmu vaikštinėju Beaux-Arts gatve – toj gatvėj mirė Oskaras Vaildas, kaip ir aš. Einu į restoraną ir nieko nevalgau. Metrdoteliai įsižeidę, kad neprisiliečiu prie valgių. Bet ar jūs pažįstat daug numirėlių, kurie apsilaižydami kerta restorano patiekalą? Ką geriu – viskas į tuščią skrandį. Privalumas: staigus apgirtimas. Nepatogumas: skrandžio opa. Nebesišypsau. Tai viršytų mano jėgas. Esu miręs ir palaidotas. Nedarysiu vaikų. Mirusieji nesidaugina. Esu numirėlis, kavinėse spaudžiantis kažkam rankas. Esu gana draugiškas ir labai subtilus numirėlis. Manau, kad aš – pati liūdniausia iš visų kada nors mano sutiktų būtybių.