Laisvo Laiko Pardavejas

Publikuota: 2009-07-17

Dar jum nesakiau, bet pardavinėju savo laisvą laiką. Po dienas dvi, kartais po tris. Sekasi? Gerai sakyčiau, tik labai jau nesinori su juo išsiskyrinėt. Šnekasi jis su manimi, sako, kad patinku aš jam. Atsakau, kad jis man nelabai, bet užtat begalo reikalingas, o visvien imu ir parduodu. Nesu mėgėjas meluoti. Taip nutinka kartais tokių situacijų, kai kiek “padaugini” faktus ir nė pats to nesupranti. Dažniausiai meluoji tik tada, kai reikia. Juk pardavinėjant savo laivą laiką nesakysi, kad jis lėvas, kad nieko gero su juo nenuveiksi. Bet žinai, žmogus kitas ir vertybės kitos. Štai ateina mano laisvu laiku pasidomėt plonas dėdulė. Apžiūri, pakrutina savo smalsias mėlynas akis ir pradeda pasakoti, ką jis nuveiktų jei tokį tūrėtų. O vat suskis neperka, atrėžia, kad per brangu ir toliau dėsto savo požiūrį. Aš žmogus stengiuos būti tolerantiškas, tai išklausau ir gerbiu jo nuomonę, bet visai nesutinku su ja. Pavarau į šalį ir bandau kitiem potencialiem pirkėjam įsiūlyt. Dėdulė matyt užsižeidžia ir kitą kartą, kai daromi ypatingi pasiūlymai – ima ir atsisako. Na paties dėdulės reikalas. Nenori, tai ir neperka. Bus parduota kitam.

Štai iš po kampo išlenda kitas pirkėjas. Pusiau rusas, nekenčiantis amerikonų, dėl nežinia ko. Nustembu pamatęs jį, o jis ir vėl čia. Maniau, kad išvyko į savo tolimuosius tolius ir tiek aš jį tepamatysiu. Pasiskundęs, kaip jam ten blogai buvo – ima ir išeina, teisindamasis, kad turi pakankamai daug savo laisvo laiko. Girdėjau apie jį, kalbama, kad prisislėpęs pilnus stalčius, laiko, saugo karo metams, žinoma po truputis vis panaudoja, pakrutina, kad visai nesudžiūtų ir nesusiraukšlėtų. Manau, kad mano prekė daug kokybiškesnė ir galėtų pilnai atsinaujinti bent kiek. Na ką gi, laisvas laikas ir vėl neparduotas.

Na ir va, diena į pabaigą, jau ruošiuos išeit aš jau ir pasirodo paskutinysis pirkėjas. Ateina lyg ir vaidindamas, kad jam išties reikia to mano laisvo laiko. Bet vos pašnekėjus kelias minutes – gali greit suprasti, atėjo tik apsižiūrėt. Nervina, kai prekės niekaip negali parduoti ir prekystalį užstoja tokie, kurie nė nenuperka prekės. Bet kaip bebūtų jie yra pirkėjai. Pirkėjus reikia gerbti ir mylėti, kokie jie bebūtų. Kad ir papyksti ant jų retkarčiais.

Ryt ir vėl į savo darbą – laisvo laiko pardavėjus.

Last updated