Gera Buti Manimi

Publikuota: 2011-11-06

Kiekvienais metais turiu pretekstą nemiegoti naktį iš lapkričio 5-tosios į 6-tąją. Jei tarkim seniau mane tiesiog apimdavo labai prastos nuotaikos, depresūcha ir visą naktį tiek pragrauždavo, kad užmigti būdavo sunku ir geriausiu atveju pavykdavo tik paryčiais, tai kitais atvejais tiesiog užsiimdavau kokia nors veikla, kaip, kad pvz 70 dalykų sąrašu. Šį kartą kitaip, šią naktį man išpuolė dirbti, o jei nedirbčiau, tai net neįsivaizduoju ką turėčiau veikti ar kaip elgčiausi. Faktas, kad nenorėčiau, kad tas vakaras būtų identiškas bet kuriam kitam vakarui, kai tiesiog sėdima palinkus prie pc’iuko ir atiduodamas mano laiko, bei dėmesio mokestis. Realiausiai, manau, kad gurkšnočiau akcijinės Sangrios ir malčiau liežuviu su belenkuom, kas pasitaikytų po ranka. Savotiškas pabėgimas nuo savęs ir savo minčių.

Kaip ten bebūtų, neimsiu eilinį kartą analizuoti, koks aš mulkis ir nebrendyla buvau seniau ir kiek smarkiai esu patobulėjęs dabar. Apie tai kalbėta tikrai jau ne vieną kartą ir gal tiesiog gana. Šį kartą tiesiog papasakosiu savybes, dėl kurių pats save labiausiai myliu ir dėl kurių džiaugiuosi, kad esu būtent toks, koks esu. Taigi, atsakykim į klausimą “kodėl gera būti manimi?”.

-Žmonės ateina pas manęs, nešini kažkokia problema, išsipasakoja, ieško pritarimo. Išeina nė vėlnio nepaguosti, tačiau aš iš jų pasimokau ir per tą laiką kol jie guodėsi, išsprendžiu keletą esminių savo paties problemų.

-Kai kažkas pasako daryti darbą vienokiu ar kitokiu būdu, pasakau OK ir vis vien darau tai savaip.

-Kai kokia nors mintis šauna į galvą, aš tiesiog privalau ją pasakyti, nesvarbu tuo metu kas nors kalba ar ne. Tiesiog jei reikės ilgai delsti, tai mano galva sprogs, arba aš išprotėsiu.

-Silpnumo pripažinimas man yra tolygus visiškam susimovimui, nusižeminimui.

-Jaučiuosi geriausiai tada, kai į gyvenimą galiu žiūrėti, kaip į vieną didelį RPG žaidimą, kuriame privalai būti greitas ir protingai, apgalvotai naudoti savo skill’us, kad laimėtum. Kai į viską žiūriu būtent taip, tada būnu tikrai sėkmingas, nes ko gero niekas kitas nesugeba judėti tokiais tempais, kaip aš.

-Pasilieki darbą paskutinei minutei ir vis tiek sugebi susitvarkyti puikiai ir pasirodai geriau, nei kiti skyrę tam tikrai daug laiko.

-Žmonės nemoka ilgai ant manęs pykti.

-Matau humorą viskame, kas mane supa. Dėlto nuolatos kvatoju iš smulkmenų, kurios kitiems atrodo nelabai juokingos. Ypač sėdėdamas prie pc’iuko.

-Pasitikiu savimi gerokai daugiau, nei bet kokiu kitu asmeniu. Išvis nesu linkęs pasitikėti žmonėmis. Puikiai žinau savo paties ribas ir moku tinkamai įvertinti savo galimybes, net tose srityse, kurių dar neišbandžiau.

-Nemoku būti užjaučiančiu ir paguodžiančiu.

-Esu pastabus ir vos parėjęs į kambarį pastebiu, kad kažkas ne taip. Tačiau visas pastabumas baigiasi, kai pradedama kalbėti ne apie daiktus, o apie žmones. Galiu stovėti autobuse per 10m nuo ten, kur sėdi pažįstamas ir tiesiog jo nepastebėti.

-Tvarka tiesiog turi būti pagal mane ir jei kitas padeda daiktą ne ten pat iš kur paėmė – mane labai erzina. Dėlto išlydėjus svečius, dažniausiai tenka stumdyti daiktus į tikslias jų buvimo vietas.

-Dažnai kalbu neapgalvotai, nusišneku, pasakau ką nors ne vietoj ir ne laiku, sugadindamas situaciją, progą, tačiau visada išlikdamas nuoširdus ir kalbantis be užuolankų. Nebijau pasakyti tai, kas atneša pasekmes ir tokius dalykus pasakau be vargo ir baimės.

-Niekada neklausiu to klausimo, kurį žmonės slapta nori, kad užduočiau, vien dėlto, kad man patinka stebėti, kaip jie muistosi ir negali nurimti. Išvis klausinėju mažai. Žmonės pasako daugiau, nei, kad patys galvoja. O ir kitų pasakojimuose aš labiau koncentruojuosi tiesiog į esmę.

-Nes užuot į pasiūlymą “Ar nori pamatyti filmą”, atsakau klausimais: “Kokį filmą? Kokiu laiku? Kas dar kartu eina?”. Nesvarbu, kad tuo metu nesu nieko suplanavęs ir tiesiog nuobodžiauju.

-Dar geriau… Kai į tokį sms’ą su pasiūlymu išvis neatrašau, tikėdamasis, kad siuntėjas pats susipras ir užpildys reikiamą informaciją kiek vėliau.

-Bent pusmetį nebendravęs su žmogumi per internetą – trinu jį iš savo skype/facebook’o. Parašius nežinomam numeriui neišsiduodu, kad nežinau kas rašo ir po neilgų pasirašinėjimų ir mažyčių detalių atpažįstu kas man rašo.

-Labai dažnai renkuosi “arba visas arba nieko” principu.

-Mano ego toks masyvus, kad gali traiškyti viską aplinkui, įskaitant žmonių lūkesčius, viltis, ar principus.

-Nes mėgstu kinkyti sarkazmą į savo mėgstamiausios kalbos titulą.

-Koncentruojuosi ties visiškomis smulkmenomis ir detalėmis, kurios po 10 minučių galbūt net nebebus svarbios.

-Būnu depresuotas, jei ilgą laiką nenuveikiu ką nors visiškai random. Pasijaučiu pakliuvęs į rutiną, kuri mane ima slėgti.

-Sugalvojęs tikrai originalų ir žavų būdą užkalbinti merginą, galiu vos po kelių akimirkų viską pamesti vien tik dėlto, jog man viskas pasirodo beprasmiška arba tiesiog pamatęs, kad merginai patiko toks užkalbinimas ir jin žiūri į mane su susidomėjimu.

-Žinau, kad man turėtų rūpėti, bet dažniausiai visgi būna visiškai vienodai.

-Būnu įjungęs savo ‘I dont give a fuck’ įvaizdį, tačiau galvoje tiesiog žudau tuos žmones.

-Pastoviai paskaitęs sms’ą pagalvoju, kad atrašysiu jį vėliau ir pamirštu. Arba palaikau tai nesvarbia žinute, neverta atsakymo. Dėlto aš esu tikrai prastas sms’ų rašinėtojas.

-Pradedu pasakoti apie vieną paprastą temą, tada paliečiu dar 10 kitų, tik dalinai susijusių ir grįžtu, bei užbaigiu pradinę temą, gražiai viską susiedamas ir padarydamas kažkokias išvadas. Dažnai pasikartoju kelis kart, kad žmogus labiau atkreiptų dėmesį ar tiesiog spėtų suvirškinti ką pasakiau. Ne visi moka priimti didelius informacijos kiekius su viena porcija.

-Vieną dieną supratau, kad mano intravertinis draugas yra geriausia, ką esu turėjęs gyvenime ir nesvarbu kokie mes būtume skirtingi, branginu jį iki negalėjimo.

-Pasižadu ką nors padaryti artimiausiu laiku, dažniausiai nutinka taip, kad atlieku tai per artimiausias 10 minučių arba kitu atveju tiesiog užmirštu, kad buvau kažką žadėjęs išvis.

-Mėgstu juodą humorą ir pasijuokiu iš dalykų, iš kurių juoktis negalima. (Taipogi žiūrėti punktą apie juoką iš visko kas mane supa)

-Kai tiesiog negaliu neužsimerkti išgirdęs kokią nors seną, bet labai gerą dainą.

-Visi kitų pasiekimai tampa tarsi varžybos man. Negaliu leisti kitam tobulėti sparčiau, nei aš.

-Kai kažko užsimanau, tai siekiu to iki negalėjimo. Gosh, mane stabdyti būna tikrai sunku.

-Būnu apsuptas būreliu draugų ir vis vien kartais sugebu pasijausti vienišas.

-Kai pasakau ką nors tikrai mielo ir nuo širdies, žmonės reaguoja: “whaaat, tu gal girtas ar ką?”

-Visada, absoliučiai visada gali daryti tai ką nori, kaip nori, kada to benorėtum, o pasisukus įvykiams netinkama linkme, juos pakreipi savaip taip, kad tuos tikslus vis vien padeda įgyvendinti.

-Nes į moteris žiūriu su didele pagarba ir tiesiog negaliu su jomis elgtis purvinai ir naudotis jomis.

-Principai man yra dviejų rūšių: lakstytini ir nepajudinami.

-Tampu tikrai labai organizuotas, kai aplinkui viskas pasidaro perdaug chaotiška.

-Kai kažkas stengiasi manimi manipuliuoti, permatau jų liūdną bandymą kiaurai, įsižeidžiu, kad jie mano, jog esu toks kvailas, jog ant to užkibčiau, tada atsisuku į juos ir parodau, kaip reikia manipuliuoti ištikrųjų. Tik dažniausiai žmogus taip ir lieka nesupratęs, kad juo manipuliavau.