Pinigai / finansai

Moralė reprezentuoja, kaip žmonės norėtų, jog pasaulis veiktų, o ekonomija - kaip jis iš tiesų veikia.

Notes

  • Bankas – tai tokia institucija, kuri duoda skėtį, kai šviečia saulė, ir jį atima, kai lyja lietus

  • Money is the way that we keep score of how much you have benefited society

  • Filosofija: cry once buy once. T.y. geriau vieną kartą nepataupyti ir nusipirkti išties gerą, kokybišką daiktą, kuris puikiai tarnaus ilgesnį laiko tarpą, nei pirkinėti pigius pirkinius ir juos nuolat keitalioti ir kurie tikėtina, nei vienas neveiks išties gerai.

  • People say money doesn’t buy happiness, but it does. It’s associated with increased happiness. People are happier with more money at every single point in the continuum to $500,000 a year. The saying should be that money doesn’t guarantee happiness.

    I think it’s better to say that money can solve some problems that can lead to unhappiness, rather than it actually buys happiness. There is plenty of research out there which shows things we actually buy really don’t give us any long term departure from our baseline ‘satisfaction’ level. Someone having money and being able to use it to buy a nice car probably won’t make them happy (other than for a few weeks, then it’s just a car), but someone having money so they no longer have to deal with a car that breaks down every other week and they have to figure out how to pay to fix it this time, well that will definitely give them some longer term happiness because they’ve eliminated a repeatedly stressful situation.

    Money buys freedom, freedom enables happiness, therefore money buys happiness.

  • Žmonės dažnai nepagalvoja, jog skola susidariusi dėl kredito nėra kažkieno kito pinigai. Kuomet skoliniesi, tiesiog perkeli savo ateities pajamas į šiandieną ir už tai moki premiją, tai yra palūkanas.

  • Bet kuriuo duotuoju momentu yra užsiėmimų, kuriais galėtum užsiimti ir kurie beveik nieko nekainuoja, tačiau visgi padaro tave laimingesniu. Gyvenimo perteklius, kuris dar vadinamas turtu, ganėtinai priklauso nuo to, kaip dažnai pasirenki surasti tuos džiaugsmingus momentus.

  • Jeigu problemą galima lengvai išspręsti pinigais, tai ne problema, o tiesiog išlaidos.

  • Laisvas žmogus - tai žmogus, kuriam nebereikia pardavinėti savo laiko kitiems. Kuo daugiau turi turto, tuo daugiau laiko iš kitų gali nusipirkti ir tuo mažiau tau reikia pardavinėti savojo. Nebereikia nešioti kaklaraiščio, kuris yra tarsi antkaklis ant tavo kaklo. Nebereikia keltis 7-ą, tam jog skubėti į darbą bei sėdėti automobilių kamščiuose. Nebereikia švaistyti visų savo produktyvių valandų dirbant darbą, kuris tavęs neužpildo. Taigi viena ir iš tiesų esminė turto paskirtis - laisvė.

  • Pinigai yra konservuotas laikas

  • Yra trys darbų rūšys: įprastiniai fizinis bei protinis darbas, bet yra ir dar viena - nervinis darbas.

  • The less effort it takes to acquire something, the less value it will have to you.

  • Jeigu tu bankui skolingas tūkstantį dolerių, tai tu turi problemą, o jei tu bankui esi skolingas dešimt milijonų, tai problemą turi bankas - Užkalnis

Atsakas į Baltic Mustache: išlaidų apgalvojimas

Kuo toliau, tuo pinigus išleisti yra vis paprasčiau. Liečiamos kortelės, apple pay. Perbrauki ir toliau eini,. ⁠ Įdomu, ar pagalvojate prieš pirkdami? O gal net pagaunate save po keletos minučių, kad nežinote kiek sumokėjote? ⁠ ⁠ Net mažos išlaidos, laikui bėgant, gali tapti rimtomis sumomis. Bet ką jau kalbėti apie stambesnius pirkinius virš 50€ ar 100€. Per keletą metų įsitikinau, kad skaičiavimas ir pagalvojimas padeda tiksliau įvertinti savo poreikius bei pirkinius. Ir kas be ko, neišleisti dar vieno šimto. Tiesą pasakius, mano rutinoje nebėra neplanuotų pirkinių, nes kai tik kažko užsinoriu, leidžiu sau keletą dienų apie tai pagalvoti. Dažniausiai po keletų dienų sakau ačiū sau, kad pagalvojau ir nenusipirkau dar vieno mažai reikalingo daikto. ⁠

A: Tai iš esmės yra japoniško taupymo metodo, vadinamo kakeibo principai. Pirmiausia tai visas pinigų judėjimas pildomas ranka į žurnalą. O taipogi prieš padarant bet kokį nebūtiną pirkinį turi būti atsakomi klausimai, kaip pvz: ar iš tiesų naudosiu šį daiktą, ar galiu šią akimirką jį sau leisti ar visgi yra labiau prioritetinių pirkinių, kaip apie jį sužinojau, apie jį galvojau jau ilgą laiką ar tiesiog apėmė impulsas nusipirkti pamačius parduotuvėje, taipogi kaip šiuo metu jaučiuosi ir kaip jausiuosi jį nusipirkęs. Šitos sistemos efektyvumas yra, nes forsina galvoti išanksto apie pirkinius ir jų pirkimo motyvaciją, padeda išgryninti privalomus pirkinius nuo norų ir to pasekoje išleidi kur kas mažiau.

Q: O geras, apie Kakeibo metodą nežinojau. Rašiau remdamasis tiesiog savo praktika. Dėkui. Gal yra kažkokia knyga apie tai?

A: Manau, kad jeigu išsivystai kažkokius esminius principus, tai jei jie yra išties fundamentalūs, tai tikriausiai jau buvo išgryninti ir plačiai aprašyti kitų protingų žmonių. Tiesiog tereikia paieškoti to literatūroje. Taip ir šitu atveju - kakeibo jau egzistuoja maždaug 115 metų ;) Tos bazinės gerosios praktikos jos laikui bėgant nekinta. Vat būtent dėlto 'How to win friends and influence people' buvo aktuali knyga prieš 80 metų ir savo aktualumo visiškai nepraradusi dar ir dabar. Na bet manau, kad kai pats savarankiškai prieini tų pačių išvadų, tuomet įpročiai būna priimami daug giliau ir daug lengviau išlieka, nei tiesiog būtum perskaitęs random knygoje. Tokios knygos naudingos tada, kai jau turi panašią bazę asmeninių principų, o tada gali praplėsti savo požiūrį pasiskaičius daugiau apie tai. Knygų apie kakeibo tikrai yra ir galima rasti amazonėj. O čia galima bent jau susipažinti su pačiu principu: https://www.cnbc.com/2020/01/08/how-this-japanese-method-of-saving-money-changed-my-lifeand-made-me-richer.html

Pinigai perka laimę

People say money doesn’t buy happiness, but it does. It’s associated with increased happiness. People are happier with more money at every single point in the continuum, from $10,000 a year to $500,000 a year. Money absolutely buys happiness. The saying should be that money doesn’t guarantee happiness.

I think it’s better to say that money can solve some problems that can lead to unhappiness, rather than it actually buys happiness. There is plenty of research out there which shows things we actually buy really don’t give us any long term departure from our baseline ‘satisfaction’ level. Someone having money and being able to use it to buy a nice car probably won’t make them happy (other than for a few weeks, then it’s just a car), but someone having money so they no longer have to deal with a car that breaks down every other week and they have to figure out how to pay to fix it this time, well that will definitely give them some longer term happiness because they’ve eliminated a repeatedly stressful situation.

Money buys freedom, freedom enables happiness, therefore money buys happiness.

Automatizavimas

Ko gero geriausias mano taip mėgiamo CGP Grey‘jaus paruoštas video. Ir nors video klipe kalbama ganėtinai ne pozityviai optimizavimo linkme, tačiau reikia suprasti, kad globalūs pokyčiai nors ir nevyksta taip jau staigiai, bet visgi gan atkakliai judame būtent ta linkme. Jei ne mūsų, tai galbūt mūsų vaikų gyvenimuose.

Ekonomikai reikia ne tik pasiūlos, bet ir paklausos. Jei automatizavimas itin efektyviai ir pigiai be perstojo gamins produktus, bet žmonės, kuriuos iš darbo rinkos tas automatizavimas išstūmė, nebeturės už ką pirkti – ekonomikoje nebebus pakankamai pirkėjų ir visa ši ilgus metus veikusi sistema sustoja. Kitą vertus Marx’as teigė, kad socializmas išsivystys labai pažengusioje kapitalistinėje visuomenėje, kai pelno lygiai nukris beveik iki nulinių, o efektyvumas bus milžiniškai aukštas.

Cracked podcaste kalbėdami panašia tema, vienas iš diskusijos narių puikiai apibendrino tai, ką galvoju ir aš: šiuo metu mes ieškome priežasčių duoti nedirbantiems žmonėms minimalias pajamas, kad jie galėtų funkcionuoti visuomenėje – bedarbystės pašalpos, invalidumo pašalpos, pensijos. Ateityje nusimato laikas, kai nustosime ieškoti priežasčių ir tiesiog būsime priversti keisti sistemos modelį, kuriame mes gyvename, nes gyventi pagal senąsias žaidimo taisykles nebe išeis ir pradėsime duoti visiems žmonėms minimalias pajamas, kitaip tariant – bazinį atlyginimą (visai ne nauja koncepcija), kurio užtektų pragyvenimui ir kurį žmonės leistų vyriausybei priklausančioms bendrovėms ir taip sudarytų pinigų tekėjimo ratą. Kažkiek turės pasikeisti ir visuomenės požiūris, kuris šiuo metu labai skeptiškai priima nedirbančius, „išlaikomus“ žmones. Jei 10% žmonių sugeba sugeneruoti pakankamai, jog užtektų visai populiacijai, tai reiškia, kad likusi dalis žmonijos nebebūtų priversti dirbti vien tik dėl išgyvenimo, vien tik dėl poreikio. Resursai reikalingi pragyvenimui būtų prigimtinė žmogaus teisė ir tik tie, kurie norėtų siekti daugiau ir kurie dar turi galimybę savo sugebėjimus panaudoti naujojoje rinkoje, galėtų savanoriškai dirbti, nežabojami privalomumo. Tokioje visuomenėje iš esmės ne taip svarbu, kad darbo vietų bus mažiau, nes darbo vietų poreikis bus taipogi sumažėjęs.

Problema yra ne tai, kad įsigalės tokia utopinė sistema, o tai, kad mums reikės daryti pakeitimus, pereiti prie jos ir tas perėjimas bus skausmingas. Žmonės praradinės darbus dar toli gražu iki pasikeitumų ir niekas nesikeis iki kol tai taps vis opesnė ir opesnė problema. Ir tik tada, kai jau pasieksime milžiniškus bedarbystės lygius ir visuomenę ištiks labai didelė krizė, tik tada bus imtasi priemonių, kurių įsigalėjimui ir darniam sukūrimui taipogi prireiks dar nemažai laiko. Taigi rezultate tarpiniu laikotarpiu tarp vienos ir kitos sistemos laukia išties sudėtingas laikotarpis, didžiausia kadanors buvusi ekonominė depresija.

Faktai

Rinkos anomalija, kuri kartais pasireiškia ir ganėtinai prieštarauja standartiniams pasiūlos/paklausos dėsniams: prekės pardavimai pradeda augti dėlto, jog auga jo kaina. Įprastai visgi būna priešingai. Tai dažniausiai luxury prekių savybė, kai prekės troškimas didėja, nes mokėdami už ją daugiau, žmonės pradeda ją laikyti patikimesne, kokybiškesne.

Šitą efektą galima pritaikyti ir taikant savo atliktų darbų įkainojimui:

Price is often a proxy for quality, and when you put yourself at the low end, it signals that you’re unsure of your value - or the value just isn’t there. Either can be alarming for prospective clients.

Reikia nepamiršti, kad tavo darbas turėtų būti apmokamas ne už tai ką tu realiai atlikai, o už sukuriamą naudą, vertę ar už tai kiek laiko tu kam nors potencialiai sutaupei.

Kita svarbi vebleno efekto priežastis - prekė dėl padidėjusios kainos pradedama laikyti demonstracine, prestižine, statuso simboliu. Kitaip tariant - pirkdamas ją, parodai savo pranašumą, turtą, padėtį visuomenėje. Dėlto ir egzistuoja visokie Rolls-Royce Phantom ar Rolex'ai. Jeigu jie staiga sugalvotų nurėžti savo kainas, tam, jog būtų prieinami didesniam ratui žmonių - prestižinio statuso nebeliktų, tai taptų eiline, visiems prieinama preke ir pardavimai išties smuktų.

Last updated