Skaitiniai
tags: #reading
The Seven Basic Plots
https://en.wikipedia.org/wiki/The_Seven_Basic_Plots
The meta-plot begins with the anticipation stage, in which the hero is called to the adventure to come. This is followed by a dream stage, in which the adventure begins, the hero has some success, and has an illusion of invincibility. However, this is then followed by a frustration stage, in which the hero has his first confrontation with the enemy, and the illusion of invincibility is lost. This worsens in the nightmare stage, which is the climax of the plot, where hope is apparently lost. Finally, in the resolution, the hero overcomes his burden against the odds.
The key thesis of the book: "However many characters may appear in a story, its real concern is with just one: its hero. It is the one whose fate we identify with, as we see them gradually developing towards that state of self-realization which marks the end of the story. Ultimately it is in relation to this central figure that all other characters in a story take on their significance. What each of the other characters represents is really only some aspect of the inner state of the hero himself."
Overcoming the monster
Definition: The protagonist sets out to defeat an antagonistic force (often evil) that threatens the protagonist and/or protagonist's homeland.
Examples: Perseus, Theseus, Beowulf, Dracula, The War of the Worlds, Nicholas Nickleby, The Guns of Navarone, Seven Samurai (The Magnificent Seven), James Bond, Jaws, Star Wars, Naruto.
Rags to riches
Definition: The poor protagonist acquires power, wealth, and/or a mate, loses it all and gains it back, growing as a person as a result.
Examples: Cinderella, Aladdin, Jane Eyre, A Little Princess, Great Expectations, David Copperfield, Moll Flanders, The Red and the Black, The Prince and the Pauper, The Ugly Duckling, The Gold Rush, The Jerk.
The quest
Definition: The protagonist and companions set out to acquire an important object or to get to a location. They face temptations and other obstacles along the way.
Examples: The Iliad, The Pilgrim's Progress, The Lord of the Rings, King Solomon's Mines, The Divine Comedy, Watership Down, The Aeneid, Raiders of the Lost Ark, Monty Python and the Holy Grail.
Voyage and return
Definition: The protagonist goes to a strange land and, after overcoming the threats it poses or learning important lessons unique to that location, they return with experience.
Examples: Ramayana, Odyssey, Alice's Adventures in Wonderland, Goldilocks and the Three Bears, Orpheus, The Time Machine, Peter Rabbit, The Hobbit, Brideshead Revisited, The Rime of the Ancient Mariner, Gone with the Wind, The Third Man, The Lion King, Back to the Future, The Lion, the Witch and the Wardrobe, Gulliver's Travels, Peter Pan, The Epic of Gilgamesh.
Comedy
Definition: Light and humorous character with a happy or cheerful ending; a dramatic work in which the central motif is the triumph over adverse circumstance, resulting in a successful or happy conclusion. Booker stresses that comedy is more than humor. It refers to a pattern where the conflict becomes more and more confusing, but is at last made plain in a single clarifying event. The majority of romance films fall into this category.
Examples: The Wasps, Aurularia, The Arbitration, A Midsummer Night's Dream, Much Ado About Nothing, Twelfth Night, The Taming of the Shrew, The Alchemist, Bridget Jones's Diary, Four Weddings and a Funeral, The Big Lebowski.
Tragedy
Definition: The protagonist is a hero with a major character flaw or great mistake which is ultimately their undoing. Their unfortunate end evokes pity at their folly and the fall of a fundamentally good character.
Examples: Anna Karenina, Bonnie and Clyde, Carmen, Citizen Kane, John Dillinger, Jules et Jim, Julius Caesar, Macbeth, Madame Bovary, Oedipus Rex, The Picture of Dorian Gray, Romeo and Juliet, Hamilton, The Great Gatsby, Hamlet.
Rebirth
Definition: An event forces the main character to change their ways and often become a better individual.
Examples: Pride and Prejudice, The Frog Prince, Beauty and the Beast, The Snow Queen, A Christmas Carol, The Secret Garden, Peer Gynt, Groundhog Day.
Skaitymo įpročiai
Jaučiu, kad man netinka įprastinės taisyklės, kaip turi būti skaitomos knygos, nes jomis vadovaujantis skaitau kurkas mažiau nei norėčiau. Dažniausiai man koją pakiša tai, kad knygų skaitymas yra laikui reiklus užsiėmimas ir pirmenybę atiduodu kitiems dalykams, primarily internetui. Kartais būna, jog knyga tiesiog neįtraukia ar yra ne tokia jau ir gera, kaip tikėjausi, o kartais pati knyga gali būti nuostabi, tačiau apie jos aprašomą temą paskutiniu metu jau domėjausi ir nebesvarbu, kaip gerai ji susisteminta ir aprašyta, tačiau jau nebeturiu susidomėjimo ir būna tiesiog nuobodu.
Ir tada išgirdau Naval Ravikant idėjas apie skaitymą, kurios privertė susimąstyti. Štai kelios mintys apie skaitymą:
Turėtų būti visiškai OK užmesti netinkamą knygą, nejausti kažkokios sąžinės graužaties, jei jos neužbaigėme. Šitas įprotis įsivažiuoja nuo pat mokyklos laikų, kai skaitymui yra užduota knyga ir privalai ją užbaigti, net jei ji ir nepatinka. Kratai koją, skaitai didžiausiu savo skaitymo greičiu, periodiškai žvilgčioji kiek tų puslapių dar liko, nesistengi apsvarstyti ką perskaitei ir tiesiog apima palengvejimas, kai ją galiausiai pabaigi. Vėlesniuose gyvenimo etapuose dažniausiai iki tokių ekstremumų nebeprieiname, tačiau knygos neužbaigimas vis vien doesn't seem right ir tokiu atveju gali arba skirti knygai dar ne vieną bergždžią valandą arba vis atidėlioji jos skaitymą ir to pasekoje gaunasi, kad neskaitai išvis, nes naujos knygos nesinori pradėti, kai dar turi įsipareigojimų senajai.
Ne grožinę literatūrą dažniausiai galima išskirti į 2 tipus: kai žinios, informacija ir knygos naudingumas yra paskirstytas tolygiai per visą knygą ir tos, kurios sukasi apie vieną ar kelias labai paprastas idėjas ir visa likusi knyga yra skirta tų idėjų įrodymui ir įsisavinimui, jas periodiškai kartojant ir pasakojant įvairias istorijas, kurios tas idėjas patvirtina. Ir jeigu skaitant yra tiesiog neįdomu, jau pagrindinis point'as suprastas, tai galima tiesiog tas vietas ar net ištisus skyrius prašokti. Taipogi, jei domina kažkuris vienas konkretus skyrius viduryje knygos, nebūtina skaityti visko nuo pradžios, o atsiversti būtent jį ir knygą pradėti būtent nuo to taško. Taip darant gali pasijausti lyg savotiškai cheatintum, lyg pažeistum kažkokias nerašytas knygos taisykles, tačiau į tai reikėtų žiūrėti taip - tokių knygų skaitymas turėtų būti malonus užsiėmimas, kuris suteikia maksimalų kiekį naudos per trumpiausią laikotarpį. Grožinėje literatūroje tai gali veikti kitaip, nes net ir lėtesniuose intarpuose gali būti labai svarbių character development momentų. Bet ne grožinėje literatūroje - jei jaučiasi, kad tai kas skaitoma nėra taip jau naudinga - just skip it. Į knygas būtų galima žiūrėti kaip į tinklaraščius - perskaitai 2, 3 ar 5 straipsnius kurių tau konkrečiai šiuo metu reikia, o visus kitus straipsnius, kurie yra to tinklaraščio archyve - palieki ramybėje. Reikėtų skaityti knygą, kurios tau šiai akimirkai reikia labiausiai, o ne tą, kuri galbūt gali būti naudinga kažkada ateityje.
Kartais net neužtenka vien to, jog tinkama knyga būtų tinkamui žmogui. Prireikia dar vieno aukštesnio lygio - tinkama knyga, tinkamui žmogui, tinkamu metu. Gali pradėti skaityti knygą, ją užmesti, grįžti prie jos po kelių metų, perskaityti iki galo ir pagalvoti kokia gi visgi tai amazing knyga.
Nebūtina skaityti tik vieną knygą vienu metu. Dažniausiai gi nesuskaitome visos knygos nuo pradžios iki pabaigos tiesiog vienu prisėdimu, o skaitymo laikotarpiu shit happens. Skirtingomis dienomis esame skirtingai nusiteikę, supa skirtingi išgyvenimai, nusiteikimai ir nuotaikos. Tad labai tikėtina, kad ir dėmesys, poreikiai ir domėjimosi kryptys bus visiškai skirtingos. Tai jei konkrečiai tą akimirką tave labiausiai traukia psichologija, tai skaityti apie istoriją ar technologijas gali būti išties sudėtinga ir visiškai netraukti. Galima skaityti tai kas domina konkrečiu metu ir kiekvieną dieną atsidaryti vis kitą knygą ir periodiškai mėtytis tarp jų. Iš tiesų labai true yra ir tai, kad vienu metu besidomint visiškai skirtingomis temomis iš skirtingų domain'ų, daug lengviau susikuria žinių sąsajos tarp jų. Bestudijuodamas viena temą, netikėtai gali atrasti įžvalgų, palyginimų ir staiga perprasti dalykus visiškai kitoje sferoje. Kaip Musk'as yra sakęs: nors automobilių gamyba ir kosmoso raketos, atrodytų, turi labai mažai ką bendro, tačiau pamokos išmoktos gaminant vienus, neretai gali būti panaudojamos ir kitų gamyboje. Nemažas kelių knygų vienu metu skaitymo privalumas yra ir tai, jog atradęs naują knygą, kuri išties labai sudomina, gali viską mesti ir pradėti ją skaityti dabar pat, iškarto. Nereikia dėtis į vis ilgėjančius wishlist'us, kuriuose jų akumuliuojasi vis daugiau, sąrašai išauga iki šimtų skirtingų knygų ir autorių ir kuriuose apie dalį knygų net nebegalėtum įvardinti, nei iš kur apie ją sužinojai, nei kodėl išvis įsidėjai į listą.
Vienas iš fundamentalių mokymosi metodų yra informacijos kartojimas. Taip ją įsisamoniname geriau ir ji užsifiksuoja ilgesniam laikui. Tad skaitydamas tą patį skyrių protarpiais po 10 min per dieną, vos tik randi progą, gali pasiekti geresnių rezultatų, nei perskaitęs viską vienu prisėdimu, kai informacija tiesiog susiplaka ir lieka tik skyriaus esmė.
Nėra vieno teisingiausio būdo kaip reikėtų skaityti. Save pažįstame geriausiai ir galima surasti labai individualius būdus, kurie mums asmeniškai veikia geriausiai. Ir kai įpročiai yra suformuojami aplink mus pačius, aplink mūsų pomėgius, norus ir galimybes - rezultatai gali būti kur kas veiksmingesni.
Source: https://hackernoon.com/everything-i-knew-about-reading-was-wrong-bde7e57fbfdc
Privacy
The fact is that once you give out a piece of information, you’ve effectively lost control of it. Really think about that. Every single thing you share – even just venting to your closest friend – is a piece of information you lose control over. You have no say in who they share that information with, where they post it, or what they do with it. You’re trusting them to lock it up inside their head and never share it, but you can’t force them. Even if you’re able to pursue some sort of recourse – like suing them or exiling them from your life – you can’t undo the disclosure.
This goes a thousandfold for companies, who basically treat everything you tell them like it’s public record with their poor security and data handling practices. Once you disclose something, you can’t take it back, especially once a company has leaked your data and now it’s all over the internet. Therefore it’s important to decide up front if someone needs that information in the first place.
Power nap
Do not use the alarm clock! Contrary to popular belief, well-scheduled nap will not result in sleep inertia (unless you are seriously sleep deprived). Alarm clock can seriously undermine the value of the nap!
Measure exactly the optimum length of the period between the natural awakening and the nap to maximize the effectiveness of a nap. The nap should come at the nadir of alertness, which usually comes 7-8 hours from natural waking. Napping beginners often miss the right timing! Choosing 7 hours as your starting point will allow of a 60 min. margin in case you were late for one reason or another. See: Best time for napping
Drink coffee or other caffeine drinks only after the nap. Even the tiniest amounts of caffeine in the system might interfere with the quality of sleep. If you drink alcohol before the nap, it should be largely metabolized (i.e. out of your system) by the time you fall asleep
If you nap for more than 100 minutes, you probably need more sleep in the night (or you nap too late)
Exercise is good. Try to finish your exercise at least 45 minutes before the nap. If you fail to cool down, your nap may end up prematurely
Meal before the nap is recommended. Unless your doctor says otherwise, your main meal of the day should actually come before the nap (around the 6th hour of your waking day)!
Sex before the nap is recommended
Even if you cannot fall asleep, you may still need a nap! Sleeplessness may only be a result of a habit or your inability to forget the worries of the day. You may simply not fully understand your actual sleep needs.
If it all won't make you fall asleep in 10 minutes even after a month of trying, you can probably safely give up napping for good
When sleep deprived you may need 20 minutes of naptime per one hour of sleep lost
Naujas ar naudotas automobilis?
Praktiškai ir finansiškai realistiškas įvertinimas, kuris argumentas turi daugiau svorio: pirkti naują ar naudotą auto.
Good sleep, good learning, good life
Vienas geriausių online resursų susisteminantis visą esminę informaciją apie miegą
My awakening moment about how smartphones fragment our attention span
Straipsnis apie dėmesio ekonomiką, bei tai, jog pastovus informacijos srautas naujienų ir soc tinklų pavidalu trumpina mūsų gebėjimą koncentruotis.
Sea Dragon
For all mankind sezono finalas supažindino mane su šia neįtikėtina raketa, kylančia iš vandens, pavadinimu Sea Dragon, kuri nėra visiška fantazija - tai realus planuotas projektas iš 60-ųjų, kuris deja pasibaigus kosmoso lenktynėms taip niekada ir nebuvo įgyvendintas.
Pagrindinė raketos mintis buvo, jog didžiausią kainą sudaro ne kuras ir medžiagos, o didelis raketų kompleksiškumas. Todėl šios raketos planas buvo padaryti viską kiek įmanoma paprasčiau ir minimalistiškiau ir tokiu būdu smarkiai nuleisti iškeliamos tonos kainą. Toks dizainas dabar vadinamas big dumb booster.
Tai būtų buvusi didžiausia kada nors sukurta raketa, vis dar net ir iki šiol, kurios aukštis siektų 150m, būtų turėjusi vieną visiškai massive variklį ir kuri būtų sugebėjusi iškelti net 550t svorį, kas yra maždaug 5x daugiau nei Saturn V.
Pakilimo metu tokia raketa ir variklis tiesiog nušluotų visą aikštelę su tuo pačiu pakilimo bokštu, tad vienintelis įmanomas būdas - kilti iš vandens. Atrodo kažkas neįtikėtino, bet pasirodo tai net labai praktiškas ir įgyvendinamas sprendimas, kuris yra net ir pigesnis, nei kilti tiesiog nuo žemės.
Nuclear Engine for Rocket Vehicle Application (NERVA)
Akivaizdu, jog jeigu kadanors norima keliauti į tolimąjį kosmosą, joks dabartinis deginamas raketinis kuras tam netinka, nes jį sunaudojus atvirame kosmose pasigaminti jo daugiau galimybės nebūtų. Tad vienintelis realus praktinis sprendimas - turėti raketoje atominį variklį.
Būtent tai ir yra NERVA - du dešimtmečius plėtotas NASA projektas, kuris buvo laikomas išties pasisekusiu ir buvo planuojamas naudoti skrydžiams į nuolatinę mėnulio bazę, bei žmonių kelionėms į Marsą, tačiau kurį 73-iaisiais atšaukė Nixon'as.
Apollo 11 misijos 50-metis
Liepos 20-tą švenčiamas 50-metis, kai Apollo 11 kartu su Buzz'u ir Neil'u pirmą kartą pasiekė mėnulio paviršių.
Puiki proga prisiminti ikoninę Kenedžio kalbą "We choose to go to the moon", su kuria jis paskelbė šalies sprendimą skirti resursus šios misijos startui.
Starlink palydovų konsteliacija
Į TechIT gegužės pabaigoje dėjau naujieną apie tai, jog buvo paleisti pirmieji SpaceX palydovai, skirti Starlink palydovų tinklui. FCC kompanijai davė leidimą iš viso iškelti 12000 palydovų, kurie interneto ryšiu padengtų visą žemės gaublį ir šį tikslą tikimasi pasiekti per artimiausius 10 metų. Puikus video paaiškinantis šios technologijos detales.
Pagrindinis niuansas dėl ko abejojama palydoviniu internetu - didelė delsa. Tačiau šiame video paaiškinama, kad šviesos greitis stikle yra 47% mažesnis nei vakuume, o kadangi palydovai tarpusavyje komunikaciją vykdys lazerių pagalba, kitaip tariant šviesos greičiu, tai delsa lyginant šiuolaikines šviesolaidžių technologijas turėtų būti išties geresnė, ypač kai kalbama apie informacijos perdavimą dideliais atstumais, pvz iš vieno žemyno į kitą. Žinoma, palydovinis internetas egzistuoja jau labai senai ir deja jo delsa yra apgailėtina, o pati paslauga yra išties labai brangi ir būtent dėlto dauguma žmonių ir žiūri į tai skeptiškai, tačiau Starlink palydovų atveju situacija būtų visai kitokia, dėl nepalyginamai mažesnio atstumo nuo žemės: jei įprastiniai komunikaciniai palydovai skrieja aplink žemę 36 000 km nuotoliu, tai Starlink palydovai bus viso labo 550 km nuotolyje ir teorinė jų delsa gali siekti vos 3,6ms. Musk'as yra teigęs, kad pradinė šio tinklo versija taikosi į 20ms delsą, tačiau vėliau plėtojant tinklą turėtų būti pasiekta 10ms delsa. Kad įvertinti kontekstą: dabartiniais metodais siunčiant informaciją iš JAV į Londoną, delsa siekia virš 60ms. Tad ši technologija, nepaisant savo reikšmingumo, jog internetas taptų pasiekiamas bet kurioje planetos vietoje, taipogi bus itin svarbi industrijose, kuriose laikas ypač svarbus - pvz akcijų biržose.
Pirmasis raketos „Falcon Heavy“ skrydis - 2018-01-31
Vasario 6-tą dieną pagaliau įvyks pirmasis Elono Musko kosmoso kompanijos „SpaceX“ kurtos raketos „Falcon Heavy“ skrydis. Tai turėtų būti išties reikšmingas reginys, kurio transliacijos tikrai stengsiuosi nepraleisti.
Vienas įdomus aspektas liečiantis technologijas yra tai, kad žmonės nekaltai daro prielaidą, jog technologijos tiesiog nesustabdomai tobulėja, tačiau tai ne visada būna tiesa. Kiekviena technologinė problema reikalauja laiko ir resursų. Kažkas turi aktyviai dirbti ties problema, tik tokiu atveju vyksta technologijų progresas. Jei biudžetas yra mažinamas ir fokusas perkeliamas į kitas sritis, progresas gali išties ženkliai sulėtėti ar net ir visai nutrūkti. Case in point: 1969-aisiais Neilas Armstrongas pirmą kartą paliko žmonijos pėdsaką mėnulio paviršiuje. Nuo to laiko praėjo jau beveik pusę amžiaus, tad nesunkiai būtų galima įsivaizduoti, kad per šitiek laiko žmonija jau būtų susikonstravusi bent jau bazę mėnulyje, o gal net ir nedidelę koloniją. Tačiau pasikeitusi politinė situacija, prioritetai ir apkarpytas NASA biudžetas (kadaise siekęs 4.5%, o šiuo metu yra tik 0,5% šalies federalinio biudžeto) įtakoja tai, kad šiai dienai išviso net neturime priemonių ten nuvykti, t.y. nėra nei vienos raketos galinčios nuskraidinti žmogų į mėnulį. Tai, kas buvo pasiekiama prieš 50 metų, šiai dienai pasirodo yra net neįgyvendinama.
Tačiau nuo to laiko pasikeitė išties nemažai. Jei anksčiau apie kosmoso programas galėjo kalbėti tik pačios stipriausios pasaulio šalys, dabar tai tampa pasiekiama milijardieriams su privačiomis kompanijomis, tokiems kaip Jeff Bezos ar Elon Musk.
Vienas iš pačių įspūdingiausių kosmoso reginių, kurį teko matyti buvo 2011-tųjų „Curiosity“ marsaeigio nusileidimas Marse. Pažiūrėjus vaizdo įrašą, nesunku suprasti kodėl – atrodo tarsi visiškai iš fantastikos srities, tarsi ateivių nusileidimas, tačiau tai buvo realu. Visas šis fantastinis planas ne tik, kad suveikė, bet „Curiosity“, kuris turėjo po Marso paviršių pasivažinėti 23 mėnesius (apie 700 dienų), vis dar pilnai funkcionuoja, atsiunčia neįtikėtinų nuotraukų, o šiai dienai jau ir atšventė 2000 dienų jubiliejų.
Antras įspūdingiausias kosmoso reginys buvo jau sekančiais metais ir tai buvo pirmasis sėkmingas „Falcon 9“ nusileidimas. Pirmoji istorijoje raketa nuskridusi iki kosmoso, iškėlusi krovinį ir sėkmingai grįžusi į nusileidimo aikštelę. Nuo to laiko, šio tipo raketos jau leidosi 47 kartus, tad tokio jaudulio žinoma nebeliko ir nors ne ką mažiau įspūdinga, tačiau tai jau tapo rutininiais skrydžiais.
Tačiau jau kitą savaitę mūsų lauks išties įspūdingas „Falcon Heavy“ skrydis. Ši raketa, kuri turėjo skristi dar 2013-taisiais metais, nes Muskas gan optimistiškai ir naiviai galvojo, kad užteks tiesiog sujungti tris tokias pat „Falcon 9“ raketas ir bus galima skristi, turėjo įveikti ne vieną inžinerinį iššūkį. Sujungus raketas smarkiai pasikeičia aerodinamika, svorio centrai ar įtempimai, tad inžinieriams nemažai detalių teko pergalvoti. Tačiau rezultatas galų gale pasiektas – raketa jau stovi pakilimo aikštelėje. Praėjusią savaitę akimirkai buvo įjungti ir patestuoti visi 27 varikliai ir raketa jau pirmąją vasario savaitę bus pasiruošusi pirmajam skrydžiui.
Kodėl šis skrydis toks svarbus?
Pirmiausia tai yra raketa, kuri sugrąžins galimybę skraidinti žmones ne tik į mėnulį, tačiau ir į Marsą. Tokios galimybės neturėjome jau virš 40 metų. Šiuo metu galime nuskraidinti žmones tik į tarptautinę kosmoso stotį, tačiau nors tai anksčiau galėjo atlikti amerikiečių „Shuttle“, tai nuo 2011-tųjų, kai ši programa buvo nutraukta, skrydžius į tarptautinę kosmoso stotį atlikinėja tik rusų „Soyuz“.
Įprastai bandomosiose raketose vertingas krovinys nėra gabenamas, nes raketa turi išties didelę tikimybę susprogti ar tiesiog sudužti. Tad vietoj svorio panaudojami cemento ir metalo blokai. Tačiau Musk’as mano, kad tai būtų išties nuobodu ir dėl didesnio PR paskelbė, kad raketoje skris jo asmeninis „Tesla Roadster“ elektromobilis, kuriame kaip pridera gros „Space Oddity“. Automobilis bus iškeltas į kosmosą ir paleistas į orbitą aplink saulę. How cool is that?
Ši raketa daugiau nei 2,5 karto padidins šiuo metu galingiausios naudojamos raketos „Delta IV Heavy“ keliamąją galią (nuo 23t iki 63t). Įdomu tai, kad net su tokiu pasiekimu, šioji raketa bus vis vien daugiau nei 2 kartus silpnesnė nei ligšiolinė rekordininkė „Saturn V“, kuri buvo naudojama „Apollo“ misijose ir yra nebenaudojama nuo 1973-iųjų.
Net trys raketos dalys sugrįš į žemę ir darys automatinius nusileidimus, kaip tai daro „Falcon 9“. Ši dalis ir yra pati įspūdingiausia. Jei prieš tai atrodė fantastika, kad raketa išvis sugeba sugrįžti ir nusileisti, tai dabar tai atliks net trys atskiros raketos dalys. Demonstracinis video, kaip visa tai fantastiškai atrodys:
Žinoma, nereikėtų turėti per daug didelių vilčių. Visgi raketų mokslas yra viena sudėtingiausių inžinerinių problemų pasaulyje ir lengva čia būti tiesiog negali. Pats kompanijos direktorius teigia, jog skrydis bus sėkmingas, jei raketa sugebės bent jau nuskristi pakankamai toli, jog sprogimo atveju nesugadintų pakilimo aikštelės.
Vienas iš pradinių „SpaceX“ tikslų buvo sugrąžinti dėmesį į kosmoso sritį ir taip grąžinti progresą šioje srityje. Ir nors originalus planas buvo labiau susietas su NASA biudžeto padidinimu, išties smagu stebėti kokį neįtikėtiną ir greitą progresą daro ši, vos prieš 16 metų įkurta kompanija. Įsijunkite vasario 6-tą ir pamatykite dalelę istorijos ir jūs!
Pirmoji juodosios skylės nuotrauka
Veritasium papasakojo kontekstą, slypintį už pirmosios juodosios skylės nuotraukos. Iš esmės nuotraukoje matome ne pačią juodąją skylę, o daugiau nei du kart didesnę stabilią orbitą, susidarančią iš materijos, skrendančios aplink juodąją skylę.
Slapta rusų raketų technologija
Netflix filmas apie tai, kad šaltojo karto ir kosmoso lenktynių metais rusai buvo sukūrę tokį našų raketų variklį, kad jį atradus po beveik 4 dešimtmečių, jis visvien lenkė viską, ką tuo metu turėjo amerikiečiai.
Chris Hadfield podcast'e
Visada lengviau tiesiog tikėti kažkuom, nei bandyti tai suprasti. - kosmonautas Chris Hadfield pasakoja, kad tarptautinė kosmoso stotis perdirba 92% savo sunaudojamo vandens, bet tie -8% vis vien reiškia, kad vanduo periodiškai turi būti atgabentas iš žemės, apie tai, kad jau patį pirmą kartą šlapinantis, šlapimas jau būna kupinas kalcio - vos tik atsidūrus kosmose prasideda kūno pakeitimai ir prabuvus kosmose apie pusę metų, pilnam kūno atsistatymui reikia net vienerių metų bei apie tai, kad Space Shuttle pirminė idėja buvo iškelti JAV šnipinėjimo palydovą ir nors idėjos greitai nebeliko, bet patvirtintas dizainas išliko tas pats. Tai paaiškina, kodėl Shuttle turėjo šitiek daug cargo talpos.
GPS
Absoliučiai puikus įvadas išaiškinantis GPS veikimo principus. Nors finale sistema išties komplikuota, tačiau pradedama pažindinti nuo nesudėtingų, aiškių konceptų ir po truputis buildinama jau atsispiriant nuo jų ir tai padeda suprasti kur kas lengviau. Įdomu kiek daug inovacijų ir problemų turėjo būti išspręsta, jog turėtume tokią naudingą globalią pozicijos nustatymo technologiją.
O taipogi šiame tutoriale didelį įspūdi palieka ir interaktyvios animacijos. Vizualinis pavaizdavimas, o dar labiau - leidimas pačiam pasieksperimentuoti su sistema yra neįtikėtinai efektyvus mokymosi pagalbininkas. O mane labai žavi ir šių animacijų kruopštus dėmesys detalėms.
Not Everyone Has An Internal Monologue
The Relentless Jeff Bezos
In the spring of 94 web usage was growing at 2300% a year. You have to keep in mind human beings aren’t good at understanding exponential growth; it’s just not something we see in our everyday life. But things don’t grow this fast outside of Petri dishes. It just doesn’t happen. When I saw this, I said, okay, what’s a business plan that might make sense in the context of that growth. I made a list of 20 different products that you might be able to sell online. I was looking for the first best product, and I chose books for lots of different reasons, but one primary reason. And that is that there are more items in the book space than there are items in any other category by far. There are over 3 million different books worldwide in all languages. The number two product category in that regard is music, and there are about 300,000 active music CDs. And when you have this huge catalog of products, you can build something online that you just can’t build any other way. The largest physical bookstores, the largest superstores, and these are huge stores, often converted from bowling alleys and movie theaters, can only carry about 175,000 titles. There are only a few that large. In our online catalog, we’re able to list over two and a half million different titles and give people access to those titles.
Being able to do something online that you can’t do in any other way is important. It’s all about the fundamental tenet of building any business, which is creating a value proposition for the customer, and online, especially three years ago, but even today and for the next several years, the value proposition that you have to build for customers is incredibly large. That’s because the web is a pain to use today! We’ve all experienced the modem hangups and the browsers crash — there are all sorts of inconveniences: websites are slow, modem speeds are slow. So if you’re going to get people to use a website in today’s environment, you have to offer them overwhelming compensation for this primitive infant technology. And I would claim that that compensation has to be so strong that it’s basically the same as saying, you can only do things online today that simply can’t be done any other way. And that’s why this huge number of products looked like a winning combination online. There’s no other way to have a two-and-a-half-million-title bookstore. You can’t do it in a physical store, but you also can’t do it in a print catalog. If you were to print the M’s on a card catalog, it would be the size of more than 40 New York city phone books.
Social Networking 2.0
It is always tricky to look at the analog world if you are trying to understand the digital one. When it comes to designing products, a pattern you see repeatedly is copying what came before, poorly, and only later creating something native to the medium.
Consider text: given that newspapers monetized by placing advertisements next to news stories, the first websites tried to monetize by — you guessed it — placing advertisements next to news stories. This worked, but not particularly well; publishers talked about print dollars and digital dimes, and later mobile pennies. Sure, the Internet drew attention, but it just didn’t monetize well.
What changed was the feed, something uniquely enabled by digital. Whereas a newspaper had to be defined up-front, such that it could be printed and distributed at scale, a feed is tailored to the individual in real-time — and so are the advertisements. Suddenly it was print that was worth pennies, while the Internet generally and mobile especially were worth more than newspapers ever were.
<...>Even that, though, suggests that the company can’t entirely escape its roots: having one identity is a core principle for Facebook, which is great for advertising if nothing else, but at odds with the desire of many to be different parts of themselves to different people in different contexts. Twitter, meanwhile, is unlikely to ever recover from its missed opportunity to dominate the interest graph.
Instead, the role for both products will be as a bridge between attention-focused products on one side, and private interest-defined trusted groups on the other. Their networks still have value, but primarily as a tool for distribution and reach of content that will increasingly be created in one place, and discussed in another.
Red Hat Goes Full IBM and Says Farewell to CentOS
The end of support for CentOS 6 was in November 2020. Since RHEL and CentOS are known for long support cycles, a lot of organizations decided to jump from CentOS 6 to 8 instead of re-platforming on 7 since that maximizes the time until another re-platforming effort would need to be scheduled. Or that is what many in the industry thought.
Then, on December 8, 2020, Red Hat announced that it was going to cut the current CentOS 8 support timeframe down considerably in the process of effectively killing the project. While 2021 may not be impacted, with CentOS 6 EOL on November 30, 2020, and CentOS 8 EOL on December 31, 2021, by January 1, 2022 CentOS 7 will be the only one receiving Maintenance Updates. The CentOS name will live on but in a different part of the ecosystem than it has to date.
Doing Business In Japan
Doing business with Japanese companies frequently resembles It’s A Wonderful Life. “Customer relationships” are not an empty phrase — many business relationships where one is approximately equivalent to a row in the database in the United States are, instead, expected to be relationships between two actual people.
This is occasionally exasperating, as a software person who doesn’t want to have to take someone drinking to sell a single SaaS account, but it is occasionally quite charming. Moving to Japan, particularly small-town Japan, was like visiting an old America that I had heard stories about but had never gotten the opportunity to experience.
For example, when I first came to Japan, I had no computer. I also had no money, because the plane ticket and setting up my household ate all of my savings. In America, this isn’t a barrier to getting a computer, because Dell will do a quick FICO score on you and then happily extend you $2,000 of trade credit.
Dell Japan, on the other hand, set me up with two phone calls with actual human underwriters at two Japanese financial institutions. Both had me fill out rather extensive forms (100+ questions — seriously). The first said “In view of your length of tenure at your employer and length of residence at your apartment, we don’t feel that your situation is stable enough to extend you credit.” The second said “Look, umm, officially, I am supposed to just tell you that we decline your business and wish you luck. Unofficially, the bank doesn’t extend foreigners credit, as a matter of policy. You’ll find that is quite common in Japan. I know, it is lamentable, but I figure that you’d be able to save yourself some time if you knew.”
So I gave up for a while, but mentioned to a coworker later that week that I really wanted a computer to be able to Skype home. He said “Come with me” and we left, in the middle of the work day, to visit a bank. It is a smaller regional bank in Gifu. I’ll elide naming it to avoid the following story being personally identifiable, but suffice it to say it is a very conservative institution.
My coworker got a credit card application and asked me to fill it in. I did so, but told him “Look, two Tokyo banks, which are presumably about as cosmopolitan as Japanese financial institutions get, just shot me down. One of them explicitly did so because I’m a foreigner. The chance of this middle-of-nowhere bank accepting a credit application is zero.”
“Don’t worry, I know the manager. Hey, Taro!”
Taro and my coworker had gone to school together.
“Patrick here just started working with us. He wants to buy a computer to call his parents, diligent son that he is, and needs a credit card to do it. Here’s his application. Make sure it doesn’t get lost in the shuffle, OK?”
Some weeks passed, and I assumed that I had been denied. Then there was a knock on my door early one Saturday morning.
It was bank manager Taro and an older gentleman who introduced himself as the Vice President for Risk Management of the bank. He promptly took over the conversation.
“You have to understand that we’re not one of those banks. We’re not some magical pot of money. Every yen we have is a farmer depositing against a bad harvest or a retiree’s pension, carefully husbanded over a lifetime. That is a sacred trust. We cannot lose their money. The bank has to be appropriately careful about who we lend that money to. Taro here tells me your trustworthy, so that is good. Even trustworthy young men sometimes make poor decisions. I need to know you won’t, so before I give this credit card, I have three questions for you.”
“Will you ever use this credit card to gamble?”
“No, sir.”
“Good. Will you ever use this credit card to buy alcohol?”
“No, sir.”
“Good. Will you ever give this credit card to a woman who is not your wife?”
“No, sir.”
“Good. Think darn hard before giving it to your wife, too. OK, you pass muster. Sign here.”
That was the first of a dozen stories which you wouldn’t believe actually happened about that bank. Taro correctly intuited when I started dating a young lady, and when we broke up, solely based on on my spending habits. He considered that part and parcel with looking out for my financial interests.
Taro stopped me from doing a wire transfer back to Bank of America to pay my student loans during the Lehman shock because Wachovia had gone into FDIC receivership that morning. I told Taro that I didn’t have an account at Wachovia. Taro said that he was aware of that, but that I used Lloyds’ remittance service to send wires, and Lloyds’ intermediary bank in the US was Wachovia, which might or might not be safe to have money in at the moment. I asked Taro how in God’s name does a banker in Ogaki, Japan happen to know what intermediary banks Lloyds uses in North America off the top of his head, and Taro said, and I quote, “There exists a customer of the bank who habitually makes USD wire transfers using Lloyds and, accordingly, it is my business to know this.”
Taro called me on March 12th, the day after the Touhoku earthquake, to say that he was concerned about my balance in the circumstances (I had cleared out my account to pay a tax assessment minutes before the quake) and, if I needed it, to come down to the bank and, quote, we’ll take care of you and worry about the numbers some other time, endquote.
Taro eventually retired from his position, and as part of making his rounds, gave me a warm introduction to the new bank manager. He made it a point to invite me out for coffee, so that he’d be able to put a face to Taro’s copious handwritten notes about my character. Some years after that, a new manager transferred in. I popped by with a congratulations-on-the-new-job gift, mildly surprising the staff, but it felt appropriate.
When I moved to Tokyo, I went to the regional bank’s sole Tokyo office, which exists to serve their large megacorp customers. They were quite shocked that I had an account with the bank (“Mister! Citibank is down the street! If you use our ATMs you’ll get charged extra!”), and even more shocked when I told them that I run a multinational software company through it. “Wouldn’t you get better services with Citibank or Mitsubishi?” The thought of switching never crossed my mind. Indeed, I can’t imagine anything that would convince me to switch. They don’t make numbers big enough to compensate for how much I trust my bank.
Was I a particularly large account to the bank? Nope. It’s the same passbook savings account a 17 year old gets to deposit their first wages into. For 8+ of my ten years in Japan, my balance there was below $2,000.
The bank is one anecdote, but I could tell you about the hair stylist who drops me a handwritten postcard after every appointment, the restaurant that I went to weekly that tried to cater my wedding for free, the glasses shop which invited me to come back for a (free) frame re-bending and cup of coffee any time I was in the neighborhood, etc etc.
Social cooling
Kai kurie žmonės jau yra linkę elgtis atsargiau internete ir skirti daugiau dėmesio privatumo aspektams. Tačiau visgi didžiajai daugumai visa tai ir toliau nerūpi arba jų argumentas susiveda į "koks skirtumas, aš neturiu ką slėpti". Viena iš problemų kodėl taip yra - nes pro-privacy argumentai apima daug visokių skirtingų aspektų ir implikacijų ir jie tampa tiesiog kompeksiški ir sunkiau suvokiami.
Manau šis saitas nors ir labai kriminalistikai, tačiau supaprastina viską iki labai paprastos ir aiškios "social cooling' koncepcijos.
If you feel you are being watched, you change your behavior. We are becoming too transparent. This is breeding a society where self-censorship and risk-aversion are the new normal. Privacy is the right to be imperfect
Ask HN: What is it like to be old? What advice would you give to younger people?
What's it like to be old? My boss is younger than I am and is absolutely sure he knows more about my job than I do, even though I've been doing it since before he was born and he never did it at all. People on TV keep trying to sell me stuff like Metamucil, some new kind of cane or similar silly gadget, or a scam investment, none of which I want. My grandkids can't understand why I can't read things they're holding right in front of my face until I've spent twenty minutes finding, then cleaning, my glasses. My wife has heard all of my jokes and all of my excuses. She now criticizes the former and laughs at the latter, instead of the other way around. My friends sound like cranky old sticks-in-the-mud who wish they could turn back the clock to a time that wasn't nearly as wonderful as they claim to remember it was. A trip to the supermarket now tires me out and instead of going out with (surviving) friends, I really look forward to taking a nap on the couch. Really. The celebrities I recognize are senile and/or decrepit. The ones who are currently popular are appalling. I don't have enough money to retire but dream of it every day (See the above comment about my boss). Life is fantastic, except when it's not. Whichever it is now, pretty soon, it will be the other one. My advice: Pay attention.
---
The key is finding a good balance between working hard and playing hard. Your career won't suffer if you take a week long vacation. Your health will be fine if you sometimes volunteer to do a weekend shift. Do both and you can be successful and happy about how you spent your youth.
---
My advice at mid-50s to younger people is to learn 1. manage your energy for your long term health, 2. enjoy time with the highest quality people you can find (I mean that in terms of good language, hopeful, constructive/collaborative in nature and working on themselves, empathetic to all those around you), and lastly say "yes" to almost everything and enjoy to the max. If my life were a candle, every year it is slowly losing some if its brightness/energy through no fault or effort on my own. I had an unusual situation which aged me faster than I ever wished for-- lost my mid-30s wife to a rare cancer 3 years after diagnosis. A part of me died with her and my heart will never heal. Still I wake up hopeful every day. We are all along for a short ride, enjoy the hell out of it. It could/will disappear in an instant.
There are “only two ways to make money in business: One is to bundle; the other is unbundle.”
Music was one of the things where there was this very clear set of bundles in which the products were sold. It was incredibly profitable for the big music companies and for a lot of the artists. And that got completely pulled apart. But now, we’re getting new sorts of bundling in there.
It’s an effective growth strategy. Once you try to grow the business, it’s an easier out to stay focused on your core and then add things to it. And you become a big bundle again. Which then creates a new vulnerability that you didn’t have when you were the insurgent.
The Truth Is Paywalled But The Lies Are Free
The more reliable an article is, the less accessible it is
It costs time and money to access a lot of true and important information, while a lot of bullshit is completely free.
You either pay for your content, or your content is SPONSORED, or you are the product being sold.
The amount of energy needed to refute bullshit is an order of magnitude bigger than to produce it
Samsung Galaxy S20 vs. iPhone 11 Pro: A deeper division lurks beneath the spec sheets
We've lately been of the mind that comparing Android and iOS phones primarily on a specs, benchmarks, or hardware basis is folly. Most informed buyers - choose between Android and iOS on the basis of software, services, and extremely divergent philosophies about openness, customization, and privacy.
It can be astonishing to see the amount of passion or even vitriol in Android vs. iOS discussions across social media and the Web—and by extension, Galaxy S vs. iPhone discussions, since those are the most popular devices to run those operating systems in most markets right now. Yes, this is partly because of highly charged marketing messaging by players in both platforms, tribalist tendencies in people, and the need to justify one's own choices, especially if those choices were costly.
But at the heart of things, this division is actually because the two platforms represent different world views on many questions about the relationships human beings should or shouldn't have with tech companies, app developers, and devices. When you look at it through that lens, it makes perfect sense that the arguments can be so emotionally charged.
That doesn't mean it's acceptable to be mean or toxic about these differences. It's important to have productive discussions about the issues at hand. But debates comparing the new Galaxy phone to the latest iPhone ultimately aren't really about the megapixels, and we all know it.
What Happened with LEGO
As I showed before, LEGO has had $100+ sets for a while. However, only recently have they produced sets even more pricy than that. When we were kids, the $100 set was the pinnacle of LEGO. It was the set we all aspired to own. It was the set we all went straight to at the store. Of course we rarely ended up with that set, but that was our dream.
Now, the dream set is closer to the $400 range. It doesn’t mean that LEGO doesn’t make sub-$100 sets. They do, and more than ever. It just means that in comparison the $25 set looks a lot smaller than it did when the largest set was only $100. LEGO pricing has become a victim of its own expanding market.
The Apple Watch, Five Years In
Switzerland fought the war against quartz, and guess what, they lost" – and that is a great thing. That meant that the thriving mechanical watch industry of today occupied and continues to occupy an even more precious place in the world – that of the superfluous, but beautiful. The people that read our site for detailed images of A. Lange & Sohne chronographs and Vacheron Constantin tourbillons don't need these objects to tell the time – that’s already been taken care of. They are here to simply sit back and appreciate something that the world doesn’t need anymore.
К — Команда
Straipsnis apie IT komandas. Pradedant nuo stadijas, kurias praeina visos kompanijos, baigiant mūsų puikiai žinomais programerių lygiais ir kiek mažiau žinomomis klasėmis.
Pagal straipsnį galiu daryti išvadas, kad šiuo metu dirbu sėkmingoje kompanijoje, kuri juda restruktūrizacijos linkme, esu low middle lygio programuotojas ir pasižymių Хуятор'iaus ir eksperimentariaus savybėmis.
News in the age of abundance
Both cereal and the daily news began as well-intentioned efforts to improve American lives. But just as cereal turned into sugar for the body, news turned into sugar for the mind.
Newspapers have folded under the weight of rising competition and falling advertising revenues. To save their businesses, they’ve pivoted from the expensive work of reporting and relied more on cheap tricks like turning tweets and press releases into articles.
Writers who want to attract an audience for their ideas have an incentive to stretch or distort facts to give them a compelling narrative arc. In doing so, some journalists omit important details, conflate fact with opinion, and change the meaning of the story.
Professionals are outfoxed at every turn by citizen journalists on Youtube, Periscope, and Twitter who are simply savvier, less constrained, more authentic, and less wooden.
Words don’t just explain the world. They change how we feel about it.
Out of all the money spent on advertising in America, roughly 40% of it goes to television. Even in the age of the Internet, television has kept its grip over American life by changing its product in response to the explosion of the image.
In media theory, the “Overton Window” is defined as the range of acceptable opinions in a society. It’s an invisible cognitive prison. Anything inside the window is fair game, but stretch beyond its borders in polite company and you’ll turn heads or be ostracized from conventional social groups.
The smart way to keep people passive and obedient is to strictly limit the spectrum of acceptable opinion but allow very lively debate within that spectrum….
When media moves from text to images, societies start to worship glamour over truth, emotion over rationality, and youth over wisdom.
By encouraging image-based communication, television changed how we think. It paved the way for a dictatorship of the eye over the mind, which creates an emotionally turbulent world which prized looks over logic and passion over reason. It deluded people into thinking the world could be summarized in small nuggets of pre-packaged information. In response, people outsourced their thinking to multinational media companies who “keep them informed.”
In the trade-off between entertainment and education, entertainment will always have the final word.
Through billboards and banner ads, companies engineer problems so their products can solve them. For example, bad breath wasn’t a problem people discussed until advertising campaigns in the early 20th century invented the problem and swooped in to solve it with products such as toothpaste and mouthwash.
Advertisers are applied psychologists. Instead of selling products, they tell people that by buying their products, they will become better versions of themselves. Advertisers know it’s better for their products to be misunderstood than ignored, so they capture consumer attention by focusing on the emotional benefits of purchasing a product instead of using facts, figures, and statistics that most people will ignore.
Online publications compete to get stories first, newspapers compete to 'confirm' it, and then pundits compete for airtime to opine on it. The smaller sites legitimize the newsworthiness of the story for the sites with bigger audiences. Consecutively and concurrently, this pattern inherently distorts and exaggerates whatever they cover.
Bloggers increasingly write with the authority of a news publication but envy the credibility of journalists. Meanwhile, journalists increasingly write with the speed of the blogosphere but envy the independence of bloggers.
In my experience, people who say everybody should pay for news spend most of their time with people who also pay for news, so they overestimate people’s appetite for paywalled information.
Subscription publications will reinforce their readers’ perspectives because most people only pay for information they agree with. Thus, an increase in subscription-supported media won’t just fragment information sources. It will fragment society.
Obsessive news consumption leads to a negativity bias that distorts our worldviews because creation happens slowly, but destruction happens fast and seizes our attention. Therefore, the kind of rare events that jump to the front pages of the newspaper tend to be negative, while stories about steadily declining poverty rates or improvements in global health rarely make national headlines.
It's not the media's role to present the world as it really is. They (media) will always have to compete to engage our attention with exciting stories and dramatic narratives. It is upon us consumers to realize that news is not very useful for understanding the world.
The current philosophy is built upon the fundamental lie that news is worthy of consuming every day. Daily news is profitable because it’s an unnecessary habit. Just like cereal, once people make a habit of eating it during their morning routine, they tend to maintain the habit.
When we direct our attention to the daily shouts of breaking news, we overwhelm ourselves with irrelevant data and uncommon events. We give rare events too much publicity, which distorts our model of the world. In turn, we mistake chance for certainty and the infrequent for the inevitable. Instead of enriching ourselves with the wisdom of history, we drive ourselves insane with the madness of the moment.
The best lack all conviction, while the worst are full of passionate intensity.
One of the biggest benefits of writing online is realizing how often I'm wrong about the world. Whenever I publish an essay, I’m surprised by how many people respond with well-reasoned rebuttals I’ve never considered. As the responses have increased, I’ve been humbled by my inability to predict the future
No human will ever be able to understand the world. It’s too complex, and we can’t see culture because we’re overwhelmed by its invisible influences. At best, we can build local expertise and useful — but ultimately inaccurate — models of the world. Past a certain point, additional information deludes us because it makes us think we understand the world more than we actually do.
HEALTHY NEWS CONSUMPTION IS POSSIBLE
I. TRACK WHAT YOU CONSUME
The benefits of the Internet are only as strong as your ability to direct your attention. It’s a gift to people with self-control, but a curse to those without it. And while it hurts the average news consumer, savvy ones have never been smarter or more informed.
Fathers and mothers have lost the idea that the highest aspiration they might have for their children is for them to be wise — as priests, prophets or philosophers are wise. Specialized competence and success are all that they can imagine.
II. FOCUS ON NEWS THAT’S CLOSE TO HOME
People are expected to have an opinion on every story, but even the experts don’t have enough time in the day to familiarize themselves with every aspect of every story. Without the time to research what we read, we confuse what’s true with what feels right.
So skip the news cycle, but double-down on measured consumption. Ignore society’s recommendations for what to consume and refresh your learning habits like you’re shaking an etch-a-sketch. Remember, what you should consume looks nothing like what you were taught to consume, so rebel against the mainstream spotlight, find some trusted curators, chart your own path instead.
On the Internet, your rate of learning is limited not by access to information, but by the discipline to ignore distractions.
Staying Motivated by Sending Status Updates to Nobody
Kai kurios komandos Google viduje naudoja vidinį įrankį pavadinimu Snippets. Konceptas gan paprastas - tai tiesiog tekstinis laukas, kuriame užpildomi savaitės pasiekimai. Sekančios savaitės pradžioje manageris ir kiti komandos nariai gauna email suvestinę.
Principas atrodytų labai paprastas, tačiau jis pasiekia porą gan įdomių tikslų: pirmiausia meet'u metu nebereikia gaišti laiko status update'ams ir galima fokusuotis į kur kas mažiau nuobodžias temas, kaip kad techninės problemos ir jų sprendimo būdai. O taipogi tai padeda objektyviai įvertinti kas iš tiesų buvo pasiektą per savaitę. Kartais, kai praleidi visą savaitę medžiojant vieną bug'ą, atrodo kad visa savaitė tiesiog sudegė ir nieko taip ir nenuveikei, nors iš tiesų vis vien pasiektas koks nors progresas - pvz giliau susipažinta su sistemos veikimu ir atrasti edge case'ai ar pataisyti keli naujai atrasti bug'ai, patikslinta dokumentacija ar patobulinti automatiniai testai.
Nors tokia praktika, jog ji priliptų ir nebūtų numetama reikalauja fokuso ir disciplinos, tačiau nedarant tokių retrospektyvų dažniausiai dalį savaitės pasiekimų tiesiog užmiršti ir labiau prisimeni tai, ko nebespėjai padaryti per savaitę.
Toks procesas naudingas net jei tokie snippet'ai yra rašomi tik pačiam sau ir net nėra skaitomi.
Old CSS, new CSS
Web development'o arba jei konkrečiau - būtent CSS vystymosi istorija.
Esu jau pakankamai senas, jog prisiminčiau, jog mokykloje dar teko pasižaisti su MS Frontpage'u ir puslapių struktūros dėliojimu lentelėmis. Taipogi esu susidūręs ir lipdoma paveikslėlių mozaika, vien tam, jog mygtuką padaryti su apvaliais kampais. Na ir galiausiai man vis dar atrodo lyg jQuery boom'as buvo dar ne taip ir senai. Tačiau įdomu pasiskaitinėti nuodugniau ir apie tai, kas buvo dar ir prieš tai.
Apie tai kaip buvo kuriami puslapiai iki kol pasirodė pirma CSS versija, apie tai kaip IE6 nugalėjęs Netscape'ą pasileido į visišką štilių ir web'as užsišaldė 5-erių metų laikotarpiui iki kol atsirado naujas rimtas konkurentas. Ir apie tai, kaip kai kurių dar anuometinių problemų sukurtos pasekmės, kaip pvz browser prefix'ai vis dar gyvuoja ir iki šių laikų.
Straipsnis puikus tuom, kad pateikia kontekstą, t.y. parodo kokios konkrečiai problemos buvo bandomos spręsti. Visus tuometinius pain points ir hack'us bandant juos apeiti.
The diamond invention
Tikriausiai visi esame susidūrę su požiūriu ar ir patys jį propaguojame, jog deimantai iš tiesų nėra jau tokie vertingi, jog visa ši industrija iš esmės yra kartelinis susitarimas, kuris laiko dirbtinai išpūstas kainas.
Dar 82-aisiais The Atlantic paskelbė išties ilgą, tačiau puikią publikaciją, kurioje itin detaliai ir nuodugniai aprašoma kaip buvo sukurta visa ši deimantų rinka. Pradedant nuo to, kaip atradus milžiniškus deimantų šaltinius Pietų Afrikoje ir pradėjus juos kasti tonomis, buvo sukurta schema, užtikrinanti, jog tai netaptų dar viena commodity preke, apie tai, kaip po didžiosios depresijos ir I pasaulinio karo pardavimai nusirito žemyn ir kaip pasitelkus vieną lyderiaujančių JAV reklamos agentūrų, buvo sukurta pati sėkmingiausia reklaminė kampanija istorijoje, kurios metu buvo atrastas influencerių marketingas. Na ir baigiant tuo, kaip yra kontroliuojama antrinė rinka, sudaromas įspūdis, jog deimantai negali nuvertėti ir jų kaina nuolatos kyla ir galiausiai, kaip ši sužadėtuvių tradicija įskiepyta net Japonijoje - šalyje, kuri turi itin gilias tūkstantametes tradicijas.
The diamond invention is far more than a monopoly for fixing diamond prices; it is a mechanism for converting tiny crystals of carbon into universally recognized tokens of wealth, power, and romance.
N. W. Ayer suggested that through a well-orchestrated advertising and public-relations campaign it could have a significant impact on the "social attitudes of the public at large and thereby channel American spending toward larger and more expensive diamonds instead of "competitive luxuries." Specifically, the Ayer study stressed the need to strengthen the association in the public's mind of diamonds with romance. Since "young men buy over 90% of all engagement rings" it would be crucial to inculcate in them the idea that diamonds were a gift of love: the larger and finer the diamond, the greater the expression of love. Similarly, young women had to be encouraged to view diamonds as an integral part of any romantic courtship.
Since the Ayer plan to romanticize diamonds required subtly altering the public's picture of the way a man courts -- and wins -- a woman, the advertising agency strongly suggested exploiting the relatively new medium of motion pictures. Movie idols, the paragons of romance for the mass audience, would be given diamonds to use as their symbols of indestructible love. In addition, the agency suggested offering stories and society photographs to selected magazines and newspapers which would reinforce the link between diamonds and romance. Stories would stress the size of diamonds that celebrities presented to their loved ones, and photographs would conspicuously show the glittering stone on the hand of a well-known woman.
In addition to putting these plans into action, N. W. Ayer placed a series of lush four-color advertisements in magazines that were presumed to mold elite opinion, featuring reproductions of famous paintings by such artists as Picasso, Derain, Dali, and Dufy. The advertisements were intended to convey the idea that diamonds, like paintings, were unique works of art.
By 1941, The advertising agency reported to its client that it had already achieved impressive results in its campaign. The sale of diamonds had increased by 55 percent in the United States since 1938, reversing the previous downward trend in retail sales. N. W. Ayer noted also that its campaign had required "the conception of a new form of advertising which has been widely imitated ever since. There was no direct sale to be made. There was no brand name to be impressed on the public mind. There was simply an idea -- the eternal emotional value surrounding the diamond."
In its 1947 strategy plan, the advertising agency strongly emphasized a psychological approach. "We are dealing with a problem in mass psychology. We seek to ... strengthen the tradition of the diamond engagement ring -- to make it a psychological necessity capable of competing successfully at the retail level with utility goods and services...."
The idea was to create prestigious "role models" for the poorer middle-class wage-earners. The advertising agency explained, in its 1948 strategy paper, "We spread the word of diamonds worn by stars of screen and stage, by wives and daughters of political leaders, by any woman who can make the grocer's wife and the mechanic's sweetheart say 'I wish I had what she has.'"
De Beers needed a slogan for diamonds that expressed both the theme of romance and legitimacy. An N. W. Ayer copywriter came up with the caption "A Diamond Is Forever," which was scrawled on the bottom of a picture of two young lovers on a honeymoon. Even though diamonds can in fact be shattered, chipped, discolored, or incinerated to ash, the concept of eternity perfectly captured the magical qualities that the advertising agency wanted to attribute to diamonds.
Toward the end of the 1950s, N. W. Ayer reported to De Beers that twenty years of advertisements and publicity had had a pronounced effect on the American psyche. "Since 1939 an entirely new generation of young people has grown to marriageable age," it said. "To this new generation a diamond ring is considered a necessity to engagements by virtually everyone." The message had been so successfully impressed on the minds of this generation that those who could not afford to buy a diamond at the time of their marriage would "defer the purchase" rather than forgo it.
Should the Rich Be Allowed to Buy the Best Genes?
Galima gan nesunkiai įžvelgti panašumų tarp to kur buvo IT pasaulis maždaug 1970-aisiais ir tarp to, kur yra šiuo metu genų inžinerija. Ir nors dabar pirmosios kalbos sukasi daugiau apie ydų, kaip genetinių mutacijų ar ligų šalinimą, tačiau riba visgi yra labai slidi. Pvz nutukimo potencialo šalinimas dar genų lygmenyje - tai būtų gydymas ar visgi labiau panašu į genetinį patobulinimą? Akivaizdu, kad šiai sričiai tobulėjant ir išmokus susitvarkyti su pagrindinėmis problemomis, ties tuo tikrai nesustosime. Problema galbūt yra tai, kad išties dar ilgą laiko tarpą tokia galimybė potencialiai save pasitobulinti bus prieinama tik labai mažam, privilegijuotų žmonių tarpui ir net jei jų šalyje galimybės ir būtų apribotos, tačiau yra išties labai sunku reguliuoti, standartizuoti tokius dalykus ir skirtingos šalys įsiveda visiškai skirtingus reguliavimus, tad netruktų atsirasti ir genetinis turizmas.
FaceApp
Programėlė pirmą kartą viral patapo dar 2017-ais ir būtent tada ją teko išbandyti ir man. Pamenu, pasijuokiau, kad pasendinus patalpintą nuotrauką, joje atrodau išties panašiai į savo senelį. Tačiau banga kaip staiga uždėjo, taip ir praėjo. Tada atėjo 2019-tų vasara ir prasidėjo antroji ir šį kartą kur kas stipresnė banga. Pirmiausia vajus įsisiubavo po to, kai programėle pasinaudojo kelios pasaulio įžymybės ir populiarumas išaugo iki tiek, jog atrodo, kad ja pasinaudojo ko ne visi, kas tik naudojasi socialiniais tinklais. Tačiau net nespėjus tai bangai nuslūgti, prasidėjo antrasis vajus, tik šį kartą sėjantis paniką ir pasipiktinimą. O tai kilo dėl to, jog į viešumą iškilo faktas, kad app'są sukūrė Rusijos IT kompanija bei tai, kiek milijonų žmonių jau spėjo jiems atiduoti savo duomenis ir galiausiai tai, kad jų licencija yra labai plataus pobūdžio ir iš esmės leidžianti naudoti surinktą informaciją bet kokiems tikslams. Ir taip, aš pilnai suprantu susirūpinimą dėl privatumo (vieta iš priežasčių, kodėl Facebook'e aš nesu užsivadinęs savo tikru vardu ar pavarde jau daugybę metų), bet iš kitos pusės, pirmiausia manau, kad skandalas išsipūtė vien jau dėlto, jog tai rusų apps'as. Taipogi, žmonės savo nuotraukas talpina į bet kokias random programėles, o tada mąsiškai "susirūpina" savo privatumu ir skundžiasi Facebook komentaruose, kuris juo labiau garsėja savo privatumo pažeidimais, kurie yra kur kas didesnio masto, o savo licencijoje irgi turi labai panašių punktų apie tai, kaip gali būti naudojama patalpinta vartotojų informacija. Visa tai yra tiesiog hipokritiška. Tie žmonės, kuriems iš tiesų tai rūpi, jie savo privatumu rūpinasi jau senai, o kiti puolė į masinę isteriją tiesiog dėl herd mentality. Keli straipsniai ta tema:
Xbox hakerių grupuotė
Nemažas tačiau išties įdomus editorial'as apie paauglius Xbox hakerius. Smalsumas ir smulkios žaidimų žemėlapių vagystės virto į stambaus masto įsilaužimus, o patraukus jau ir FBI dėmesį, istorija baigėsi kalėjimais, darbo pasiūlymais ir mirtimi.
Senoliai nusikaltėliai
Turėdavau tokią mintį, kad jei esi benamis, ko gero turėtų būti didelė paskata tiesiog elementariai vogti. Nekalbu apie dideles vagystes, kaip kad automobiliai ar kitas brangus turtas kur rizika ir pasekmės galėtų būti dideli. Labiau apie nedideles vagystes, kaip pvz maisto produktai iš parduotuvės. Jei pavyksta - ok, turėsi ką pavalgyti. Nepavyksta ir pagauna - nuveš ir palaikys areštinėje, turėsi bent laikinai stogą virš galvos, bus šilta (labai aktualu gi žiemą), o jei užlaikytų ilgiau - tai dar ir pavalgyti gausi. Praktiškai win-win situacija.
Nesu tikras, kaip su šia logika yra mūsų šalyje, bet kai kur toks principas iš tiesų veikia. Vienas iš pvz yra Japonija, kuri ir taip turi gan stiprią senėjančios demografijos, mažo gimstamumo, vis labiau užsidarančios visuomenės problemas. Jei neturi artimųjų, kurie padėtų ir pasirūpintų, o pasiekus pensijinį amžių iš bazinės pensijos šalyje nepragyvenama, tai nieko kito nebelieka kaip bandyti vagiliauti. Tad nenuostabu, kad senolių nusikaltėlių lygis šalyje auga jau paskutinius 20 metų. Įdomus ir kiek netikėtas aspektas yra tai, kad pensija būnant kalėjime tai vis vien yra mokama. Tad padarai nedidelį ne smurtinį nusikaltimą, pasėdi kalėjime metus ir išeini jau susitaupęs ir bent jau kurį laiką turi iš ko pragyventi.
Computational photography
Long grid'as apie visus pagrindinius computational photography principus. Kitaip tariant, papasakojama kodėl nuotraukos vis gerėja, nors objektyviai iš esmės smarkiai nesikeičia ir apie tai, kad visos esminės fotografijos inovacijos pastaruosius 10 metų vyksta būtent dėka mobiliųjų įrenginių.
I charged $18,000 for a Static HTML Page
Istorija, labai puikiai parodanti kokie gremėzdiški ir darbų atžvilgių neefektyvūs gali būti korporatyvai. Tikri laiko siurbikai ir jis deginamas daugybėje susitikimų, laukime ir begalėje elektroninių laiškų. Skaitant kitų industrijoje dirbančių žmonių reakcijas į šį straipsnį, galima nesunkiai suprasti, kad tai toli gražu nėra vienetinis atvejis ir tokios ir panašios istorijos ištiesų nutinka nuolat.
Andy Weir - Digitocracy
The Martian autoriaus trumputė istorija apie dirbtinį intelektą, valdantį miestus. Kartais morališkai drastiškais būdais, tačiau visgi pasiekianti teigiamus rezultatus. Ar sutiktumei gyventi tarsi mašinos prižiūrimu gyvunėliu, kuriam realiai yra apribotos teisės, tačiau to kaip ir nepajauti ir visgi gyvenimas nuo to mažai corrupt, našesnis, geresnis ir jautiesi laimingesnis.
The photos North Korea didn’t want you to see
‘Free’quent flier has wings clipped after American Airlines takes away his unlimited pass
Last updated
/cdn.vox-cdn.com/uploads/chorus_image/image/58088359/Screen_Shot_2017_12_22_at_2.22.54_PM.0.png){kind=link}