Straipsniai / skaitiniai / istorijos

Pateikiami sudominę skaitiniai, istorijos, vertos paskaitymo laisvalaikiu

Galima gan nesunkiai įžvelgti panašumų tarp to kur buvo IT pasaulis maždaug 1970-aisiais ir tarp to, kur yra šiuo metu genų inžinerija. Ir nors dabar pirmosios kalbos sukasi daugiau apie ydų, kaip genetinių mutacijų ar ligų šalinimą, tačiau riba visgi yra labai slidi. Pvz nutukimo potencialo šalinimas dar genų lygmenyje - tai būtų gydymas ar visgi labiau panašu į genetinį patobulinimą? Akivaizdu, kad šiai sričiai tobulėjant ir išmokus susitvarkyti su pagrindinėmis problemomis, ties tuo tikrai nesustosime. Problema galbūt yra tai, kad išties dar ilgą laiko tarpą tokia galimybė potencialiai save pasitobulinti bus prieinama tik labai mažam, privilegijuotų žmonių tarpui ir net jei jų šalyje galimybės ir būtų apribotos, tačiau yra išties labai sunku reguliuoti, standartizuoti tokius dalykus ir skirtingos šalys įsiveda visiškai skirtingus reguliavimus, tad netruktų atsirasti ir genetinis turizmas.

FaceApp

  • Programėlė pirmą kartą viral patapo dar 2017-ais ir būtent tada ją teko išbandyti ir man. Pamenu, pasijuokiau, kad pasendinus patalpintą nuotrauką, joje atrodau išties panašiai į savo senelį. Tačiau banga kaip staiga uždėjo, taip ir praėjo. Tada atėjo 2019-tų vasara ir prasidėjo antroji ir šį kartą kur kas stipresnė banga. Pirmiausia vajus įsisiubavo po to, kai programėle pasinaudojo kelios pasaulio įžymybės ir populiarumas išaugo iki tiek, jog atrodo, kad ja pasinaudojo ko ne visi, kas tik naudojasi socialiniais tinklais. Tačiau net nespėjus tai bangai nuslūgti, prasidėjo antrasis vajus, tik šį kartą sėjantis paniką ir pasipiktinimą. O tai kilo dėl to, jog į viešumą iškilo faktas, kad app'są sukūrė Rusijos IT kompanija bei tai, kiek milijonų žmonių jau spėjo jiems atiduoti savo duomenis ir galiausiai tai, kad jų licencija yra labai plataus pobūdžio ir iš esmės leidžianti naudoti surinktą informaciją bet kokiems tikslams. Ir taip, aš pilnai suprantu susirūpinimą dėl privatumo (vieta iš priežasčių, kodėl Facebook'e aš nesu užsivadinęs savo tikru vardu ar pavarde jau daugybę metų), bet iš kitos pusės, pirmiausia manau, kad skandalas išsipūtė vien jau dėlto, jog tai rusų apps'as. Taipogi, žmonės savo nuotraukas talpina į bet kokias random programėles, o tada mąsiškai "susirūpina" savo privatumu ir skundžiasi Facebook komentaruose, kuris juo labiau garsėja savo privatumo pažeidimais, kurie yra kur kas didesnio masto, o savo licencijoje irgi turi labai panašių punktų apie tai, kaip gali būti naudojama patalpinta vartotojų informacija. Visa tai yra tiesiog hipokritiška. Tie žmonės, kuriems iš tiesų tai rūpi, jie savo privatumu rūpinasi jau senai, o kiti puolė į masinę isteriją tiesiog dėl herd mentality. Keli straipsniai ta tema:

  • Nemažas tačiau išties įdomus editorial'as apie paauglius Xbox hakerius. Smalsumas ir smulkios žaidimų žemėlapių vagystės virto į stambaus masto įsilaužimus, o patraukus jau ir FBI dėmesį, istorija baigėsi kalėjimais, darbo pasiūlymais ir mirtimi.

  • Turėdavau tokią mintį, kad jei esi benamis, ko gero turėtų būti didelė paskata tiesiog elementariai vogti. Nekalbu apie dideles vagystes, kaip kad automobiliai ar kitas brangus turtas kur rizika ir pasekmės galėtų būti dideli. Labiau apie nedideles vagystes, kaip pvz maisto produktai iš parduotuvės. Jei pavyksta - ok, turėsi ką pavalgyti. Nepavyksta ir pagauna - nuveš ir palaikys areštinėje, turėsi bent laikinai stogą virš galvos, bus šilta (labai aktualu gi žiemą), o jei užlaikytų ilgiau - tai dar ir pavalgyti gausi. Praktiškai win-win situacija.

  • Nesu tikras, kaip su šia logika yra mūsų šalyje, bet kai kur toks principas iš tiesų veikia. Vienas iš pvz yra Japonija, kuri ir taip turi gan stiprią senėjančios demografijos, mažo gimstamumo, vis labiau užsidarančios visuomenės problemas. Jei neturi artimųjų, kurie padėtų ir pasirūpintų, o pasiekus pensijinį amžių iš bazinės pensijos šalyje nepragyvenama, tai nieko kito nebelieka kaip bandyti vagiliauti. Tad nenuostabu, kad senolių nusikaltėlių lygis šalyje auga jau paskutinius 20 metų. Įdomus ir kiek netikėtas aspektas yra tai, kad pensija būnant kalėjime tai vis vien yra mokama. Tad padarai nedidelį ne smurtinį nusikaltimą, pasėdi kalėjime metus ir išeini jau susitaupęs ir bent jau kurį laiką turi iš ko pragyventi.

  • Long grid'as apie visus pagrindinius computational photography principus. Kitaip tariant, papasakojama kodėl nuotraukos vis gerėja, nors objektyviai iš esmės smarkiai nesikeičia ir apie tai, kad visos esminės fotografijos inovacijos pastaruosius 10 metų vyksta būtent dėka mobiliųjų įrenginių.

  • Istorija, labai puikiai parodanti kokie gremėzdiški ir darbų atžvilgių neefektyvūs gali būti korporatyvai. Tikri laiko siurbikai ir jis deginamas daugybėje susitikimų, laukime ir begalėje elektroninių laiškų. Skaitant kitų industrijoje dirbančių žmonių reakcijas į šį straipsnį, galima nesunkiai suprasti, kad tai toli gražu nėra vienetinis atvejis ir tokios ir panašios istorijos ištiesų nutinka nuolat.

  • The Martian autoriaus trumputė istorija apie dirbtinį intelektą, valdantį miestus. Kartais morališkai drastiškais būdais, tačiau visgi pasiekianti teigiamus rezultatus. Ar sutiktumei gyventi tarsi mašinos prižiūrimu gyvunėliu, kuriam realiai yra apribotos teisės, tačiau to kaip ir nepajauti ir visgi gyvenimas nuo to mažai corrupt, našesnis, geresnis ir jautiesi laimingesnis.

Notes

  • Minties eksperimentas: jei panaikinti visą žmonijos progresą ir pradėti nuo absoliutaus 0, kiek laiko prireiktų vėl sukurti iPhone 6s?

  • Darbuotojas, kuris dirba gerai, padaro savo darbus laiku ir jam nereikia visiems girtis apie tai, kiek daug jis dirba.

  • Žmogus, kuris nusipirko „auksinį bilietą“ ir skraidė avialinijomis beveik 30 metų, pakol šį bilietą iš jo atėmė, nes avialinijoms jis kainavo daug daugiau, nei bet kas tikėjosi.

  • Veik, kai gali neveikti nieko. Straipsnis, skirtas jauniems žmonėms, apie tai, kaip diplomas jau senokai nebegarantuoja gero darbo ir apie taip, kokiomis savybėmis reikia pasižymėti, kad visgi jį gauti