Straipsniai

Staying Motivated by Sending Status Updates to Nobody

  • Kai kurios komandos Google viduje naudoja vidinį įrankį pavadinimu Snippets. Konceptas gan paprastas - tai tiesiog tekstinis laukas, kuriame užpildomi savaitės pasiekimai. Sekančios savaitės pradžioje manageris ir kiti komandos nariai gauna email suvestinę.

  • Principas atrodytų labai paprastas, tačiau jis pasiekia porą gan įdomių tikslų: pirmiausia meet'u metu nebereikia gaišti laiko status update'ams ir galima fokusuotis į kur kas mažiau nuobodžias temas, kaip kad techninės problemos ir jų sprendimo būdai. O taipogi tai padeda objektyviai įvertinti kas iš tiesų buvo pasiektą per savaitę. Kartais, kai praleidi visą savaitę medžiojant vieną bug'ą, atrodo kad visa savaitė tiesiog sudegė ir nieko taip ir nenuveikei, nors iš tiesų vis vien pasiektas koks nors progresas - pvz giliau susipažinta su sistemos veikimu ir atrasti edge case'ai ar pataisyti keli naujai atrasti bug'ai, patikslinta dokumentacija ar patobulinti automatiniai testai.

  • Nors tokia praktika, jog ji priliptų ir nebūtų numetama reikalauja fokuso ir disciplinos, tačiau nedarant tokių retrospektyvų dažniausiai dalį savaitės pasiekimų tiesiog užmiršti ir labiau prisimeni tai, ko nebespėjai padaryti per savaitę.

  • Toks procesas naudingas net jei tokie snippet'ai yra rašomi tik pačiam sau ir net nėra skaitomi.

Old CSS, new CSS

  • Web development'o arba jei konkrečiau - būtent CSS vystymosi istorija.

  • Esu jau pakankamai senas, jog prisiminčiau, jog mokykloje dar teko pasižaisti su MS Frontpage'u ir puslapių struktūros dėliojimu lentelėmis. Taipogi esu susidūręs ir lipdoma paveikslėlių mozaika, vien tam, jog mygtuką padaryti su apvaliais kampais. Na ir galiausiai man vis dar atrodo lyg jQuery boom'as buvo dar ne taip ir senai. Tačiau įdomu pasiskaitinėti nuodugniau ir apie tai, kas buvo dar ir prieš tai.

  • Apie tai kaip buvo kuriami puslapiai iki kol pasirodė pirma CSS versija, apie tai kaip IE6 nugalėjęs Netscape'ą pasileido į visišką štilių ir web'as užsišaldė 5-erių metų laikotarpiui iki kol atsirado naujas rimtas konkurentas. Ir apie tai, kaip kai kurių dar anuometinių problemų sukurtos pasekmės, kaip pvz browser prefix'ai vis dar gyvuoja ir iki šių laikų.

  • Straipsnis puikus tuom, kad pateikia kontekstą, t.y. parodo kokios konkrečiai problemos buvo bandomos spręsti. Visus tuometinius pain points ir hack'us bandant juos apeiti.

The diamond invention

  • Tikriausiai visi esame susidūrę su požiūriu ar ir patys jį propaguojame, jog deimantai iš tiesų nėra jau tokie vertingi, jog visa ši industrija iš esmės yra kartelinis susitarimas, kuris laiko dirbtinai išpūstas kainas.

  • Dar 82-aisiais The Atlantic paskelbė išties ilgą, tačiau puikią publikaciją, kurioje itin detaliai ir nuodugniai aprašoma kaip buvo sukurta visa ši deimantų rinka. Pradedant nuo to, kaip atradus milžiniškus deimantų šaltinius Pietų Afrikoje ir pradėjus juos kasti tonomis, buvo sukurta schema, užtikrinanti, jog tai netaptų dar viena commodity preke, apie tai, kaip po didžiosios depresijos ir I pasaulinio karo pardavimai nusirito žemyn ir kaip pasitelkus vieną lyderiaujančių JAV reklamos agentūrų, buvo sukurta pati sėkmingiausia reklaminė kampanija istorijoje, kurios metu buvo atrastas influencerių marketingas. Na ir baigiant tuo, kaip yra kontroliuojama antrinė rinka, sudaromas įspūdis, jog deimantai negali nuvertėti ir jų kaina nuolatos kyla ir galiausiai, kaip ši sužadėtuvių tradicija įskiepyta net Japonijoje - šalyje, kuri turi itin gilias tūkstantametes tradicijas.

The diamond invention is far more than a monopoly for fixing diamond prices; it is a mechanism for converting tiny crystals of carbon into universally recognized tokens of wealth, power, and romance.

N. W. Ayer suggested that through a well-orchestrated advertising and public-relations campaign it could have a significant impact on the "social attitudes of the public at large and thereby channel American spending toward larger and more expensive diamonds instead of "competitive luxuries." Specifically, the Ayer study stressed the need to strengthen the association in the public's mind of diamonds with romance. Since "young men buy over 90% of all engagement rings" it would be crucial to inculcate in them the idea that diamonds were a gift of love: the larger and finer the diamond, the greater the expression of love. Similarly, young women had to be encouraged to view diamonds as an integral part of any romantic courtship.

Since the Ayer plan to romanticize diamonds required subtly altering the public's picture of the way a man courts -- and wins -- a woman, the advertising agency strongly suggested exploiting the relatively new medium of motion pictures. Movie idols, the paragons of romance for the mass audience, would be given diamonds to use as their symbols of indestructible love. In addition, the agency suggested offering stories and society photographs to selected magazines and newspapers which would reinforce the link between diamonds and romance. Stories would stress the size of diamonds that celebrities presented to their loved ones, and photographs would conspicuously show the glittering stone on the hand of a well-known woman.

In addition to putting these plans into action, N. W. Ayer placed a series of lush four-color advertisements in magazines that were presumed to mold elite opinion, featuring reproductions of famous paintings by such artists as Picasso, Derain, Dali, and Dufy. The advertisements were intended to convey the idea that diamonds, like paintings, were unique works of art.

By 1941, The advertising agency reported to its client that it had already achieved impressive results in its campaign. The sale of diamonds had increased by 55 percent in the United States since 1938, reversing the previous downward trend in retail sales. N. W. Ayer noted also that its campaign had required "the conception of a new form of advertising which has been widely imitated ever since. There was no direct sale to be made. There was no brand name to be impressed on the public mind. There was simply an idea -- the eternal emotional value surrounding the diamond."

In its 1947 strategy plan, the advertising agency strongly emphasized a psychological approach. "We are dealing with a problem in mass psychology. We seek to ... strengthen the tradition of the diamond engagement ring -- to make it a psychological necessity capable of competing successfully at the retail level with utility goods and services...."

The idea was to create prestigious "role models" for the poorer middle-class wage-earners. The advertising agency explained, in its 1948 strategy paper, "We spread the word of diamonds worn by stars of screen and stage, by wives and daughters of political leaders, by any woman who can make the grocer's wife and the mechanic's sweetheart say 'I wish I had what she has.'"

De Beers needed a slogan for diamonds that expressed both the theme of romance and legitimacy. An N. W. Ayer copywriter came up with the caption "A Diamond Is Forever," which was scrawled on the bottom of a picture of two young lovers on a honeymoon. Even though diamonds can in fact be shattered, chipped, discolored, or incinerated to ash, the concept of eternity perfectly captured the magical qualities that the advertising agency wanted to attribute to diamonds.

Toward the end of the 1950s, N. W. Ayer reported to De Beers that twenty years of advertisements and publicity had had a pronounced effect on the American psyche. "Since 1939 an entirely new generation of young people has grown to marriageable age," it said. "To this new generation a diamond ring is considered a necessity to engagements by virtually everyone." The message had been so successfully impressed on the minds of this generation that those who could not afford to buy a diamond at the time of their marriage would "defer the purchase" rather than forgo it.

Should the Rich Be Allowed to Buy the Best Genes?

  • Galima gan nesunkiai įžvelgti panašumų tarp to kur buvo IT pasaulis maždaug 1970-aisiais ir tarp to, kur yra šiuo metu genų inžinerija. Ir nors dabar pirmosios kalbos sukasi daugiau apie ydų, kaip genetinių mutacijų ar ligų šalinimą, tačiau riba visgi yra labai slidi. Pvz nutukimo potencialo šalinimas dar genų lygmenyje - tai būtų gydymas ar visgi labiau panašu į genetinį patobulinimą? Akivaizdu, kad šiai sričiai tobulėjant ir išmokus susitvarkyti su pagrindinėmis problemomis, ties tuo tikrai nesustosime. Problema galbūt yra tai, kad išties dar ilgą laiko tarpą tokia galimybė potencialiai save pasitobulinti bus prieinama tik labai mažam, privilegijuotų žmonių tarpui ir net jei jų šalyje galimybės ir būtų apribotos, tačiau yra išties labai sunku reguliuoti, standartizuoti tokius dalykus ir skirtingos šalys įsiveda visiškai skirtingus reguliavimus, tad netruktų atsirasti ir genetinis turizmas.

FaceApp

  • Programėlė pirmą kartą viral patapo dar 2017-ais ir būtent tada ją teko išbandyti ir man. Pamenu, pasijuokiau, kad pasendinus patalpintą nuotrauką, joje atrodau išties panašiai į savo senelį. Tačiau banga kaip staiga uždėjo, taip ir praėjo. Tada atėjo 2019-tų vasara ir prasidėjo antroji ir šį kartą kur kas stipresnė banga. Pirmiausia vajus įsisiubavo po to, kai programėle pasinaudojo kelios pasaulio įžymybės ir populiarumas išaugo iki tiek, jog atrodo, kad ja pasinaudojo ko ne visi, kas tik naudojasi socialiniais tinklais. Tačiau net nespėjus tai bangai nuslūgti, prasidėjo antrasis vajus, tik šį kartą sėjantis paniką ir pasipiktinimą. O tai kilo dėl to, jog į viešumą iškilo faktas, kad app'są sukūrė Rusijos IT kompanija bei tai, kiek milijonų žmonių jau spėjo jiems atiduoti savo duomenis ir galiausiai tai, kad jų licencija yra labai plataus pobūdžio ir iš esmės leidžianti naudoti surinktą informaciją bet kokiems tikslams. Ir taip, aš pilnai suprantu susirūpinimą dėl privatumo (vieta iš priežasčių, kodėl Facebook'e aš nesu užsivadinęs savo tikru vardu ar pavarde jau daugybę metų), bet iš kitos pusės, pirmiausia manau, kad skandalas išsipūtė vien jau dėlto, jog tai rusų apps'as. Taipogi, žmonės savo nuotraukas talpina į bet kokias random programėles, o tada mąsiškai "susirūpina" savo privatumu ir skundžiasi Facebook komentaruose, kuris juo labiau garsėja savo privatumo pažeidimais, kurie yra kur kas didesnio masto, o savo licencijoje irgi turi labai panašių punktų apie tai, kaip gali būti naudojama patalpinta vartotojų informacija. Visa tai yra tiesiog hipokritiška. Tie žmonės, kuriems iš tiesų tai rūpi, jie savo privatumu rūpinasi jau senai, o kiti puolė į masinę isteriją tiesiog dėl herd mentality. Keli straipsniai ta tema:

Xbox hakerių grupuotė

  • Nemažas tačiau išties įdomus editorial'as apie paauglius Xbox hakerius. Smalsumas ir smulkios žaidimų žemėlapių vagystės virto į stambaus masto įsilaužimus, o patraukus jau ir FBI dėmesį, istorija baigėsi kalėjimais, darbo pasiūlymais ir mirtimi.

Senoliai nusikaltėliai

  • Turėdavau tokią mintį, kad jei esi benamis, ko gero turėtų būti didelė paskata tiesiog elementariai vogti. Nekalbu apie dideles vagystes, kaip kad automobiliai ar kitas brangus turtas kur rizika ir pasekmės galėtų būti dideli. Labiau apie nedideles vagystes, kaip pvz maisto produktai iš parduotuvės. Jei pavyksta - ok, turėsi ką pavalgyti. Nepavyksta ir pagauna - nuveš ir palaikys areštinėje, turėsi bent laikinai stogą virš galvos, bus šilta (labai aktualu gi žiemą), o jei užlaikytų ilgiau - tai dar ir pavalgyti gausi. Praktiškai win-win situacija.

  • Nesu tikras, kaip su šia logika yra mūsų šalyje, bet kai kur toks principas iš tiesų veikia. Vienas iš pvz yra Japonija, kuri ir taip turi gan stiprią senėjančios demografijos, mažo gimstamumo, vis labiau užsidarančios visuomenės problemas. Jei neturi artimųjų, kurie padėtų ir pasirūpintų, o pasiekus pensijinį amžių iš bazinės pensijos šalyje nepragyvenama, tai nieko kito nebelieka kaip bandyti vagiliauti. Tad nenuostabu, kad senolių nusikaltėlių lygis šalyje auga jau paskutinius 20 metų. Įdomus ir kiek netikėtas aspektas yra tai, kad pensija būnant kalėjime tai vis vien yra mokama. Tad padarai nedidelį ne smurtinį nusikaltimą, pasėdi kalėjime metus ir išeini jau susitaupęs ir bent jau kurį laiką turi iš ko pragyventi.

Computational photography

  • Long grid'as apie visus pagrindinius computational photography principus. Kitaip tariant, papasakojama kodėl nuotraukos vis gerėja, nors objektyviai iš esmės smarkiai nesikeičia ir apie tai, kad visos esminės fotografijos inovacijos pastaruosius 10 metų vyksta būtent dėka mobiliųjų įrenginių.

I charged $18,000 for a Static HTML Page

  • Istorija, labai puikiai parodanti kokie gremėzdiški ir darbų atžvilgių neefektyvūs gali būti korporatyvai. Tikri laiko siurbikai ir jis deginamas daugybėje susitikimų, laukime ir begalėje elektroninių laiškų. Skaitant kitų industrijoje dirbančių žmonių reakcijas į šį straipsnį, galima nesunkiai suprasti, kad tai toli gražu nėra vienetinis atvejis ir tokios ir panašios istorijos ištiesų nutinka nuolat.

Andy Weir - Digitocracy #shortstory

  • The Martian autoriaus trumputė istorija apie dirbtinį intelektą, valdantį miestus. Kartais morališkai drastiškais būdais, tačiau visgi pasiekianti teigiamus rezultatus. Ar sutiktumei gyventi tarsi mašinos prižiūrimu gyvunėliu, kuriam realiai yra apribotos teisės, tačiau to kaip ir nepajauti ir visgi gyvenimas nuo to mažai corrupt, našesnis, geresnis ir jautiesi laimingesnis.

Notes

  • Minties eksperimentas: jei panaikinti visą žmonijos progresą ir pradėti nuo absoliutaus 0, kiek laiko prireiktų vėl sukurti iPhone 6s?

  • Darbuotojas, kuris dirba gerai, padaro savo darbus laiku ir jam nereikia visiems girtis apie tai, kiek daug jis dirba.

  • Žmogus, kuris nusipirko „auksinį bilietą“ ir skraidė avialinijomis beveik 30 metų, pakol šį bilietą iš jo atėmė, nes avialinijoms jis kainavo daug daugiau, nei bet kas tikėjosi.

  • Veik, kai gali neveikti nieko. Straipsnis, skirtas jauniems žmonėms, apie tai, kaip diplomas jau senokai nebegarantuoja gero darbo ir apie taip, kokiomis savybėmis reikia pasižymėti, kad visgi jį gauti