Protarpinis badavimas

Mokslinis paaiškinimas

Pagrindinis energijos šaltinis, aprūpinantis ląsteles energija yra gliukozė. Šioji susidaro fotosintezės metu, kai saulės energija yra tarsi "užkonservuojama" šioje medžiagoje. Yra du pagrindiniai būdai, kaip mūsų organizmai gali gauti šią energiją: - iš maisto, o labiausiai iš jame esančių angliavandenių - bei procesas, kai gliukozė gaunama ne iš angliavandenių, kuris vadinamas gliukoneogeneze.

Kai suvalgome maistą, jis skaidomas į įvairias medžiagas, tokias kaip aminorūgštys, gliukozė bei riebiosios rūgštys, kurios baigus jas skaidyti patenka į kraujotaką ir yra nunešamos į ląsteles dėka insulino, hormono, kurį išskiria kasa. (Beja, diabetas ir yra liga, kai yra sutrikusi insulino gamyba, dėl ko ląstelės yra neaprūpinamos energija, "marinamos badu" ir dėlto pradeda žūti, o ligoniui gali sutrinkti organų veikla).

Kai gliukozės kiekis kraujyje yra didesnis, nei jo reikia ląstelių aprūpinimui - kitaip tariant yra pertreklius, ji būna nugabenama ir angliavandenio pavadinimu glikogenas pavidalu yra saugoma kepenyse. Šis saugojimo būdas yra pranašus tuo, jog glikogenas yra lengvai skaidomas, tad tokios energijos atsargos yra greitai ir lengvai pasiekiamos. Tačiau kiekis, kiek angliavandenių galima saugoti kepenyse yra ribotas. Kai ši talpa viršijama, perteklinė gliukozė yra verčiama į riebalus ir gali būti saugoma daugelyje, dažnu atveju ne pačiose pageidautinose kūno vietose. Tai yra kraštutinė priemonė, nes riebalai skaidosi gan sunkiai tačiau užtai organizmas taip kaupti ir ruoštis "juodai dienai" gali praktiškai neribotai.

Kai yra nevalgoma ilgesnį laiko tarpą, prasideda priešingas procesas: insulino kiekis kraujyje nukrenta ir tai signalizuoja kūnui pradėti deginti sukauptas energijos atsargas, nes energijos iš maisto nebėra. Krenta gliukozės kiekis kraujyje ir organizmas pradeda kompensuoti tą trūkumą skaidydamas glikogeną ir versdamas jį į gliukozę. Kepenyse ir raumenyse saugojamo glikogeno užtenka maždaug 24-36h. Kai šio sąnaudos pasibaigia, organizmas neišvengiamai imasi skaidyti riebalus tam, kad galėtų toliau išlaikyti gliukozės koncentraciją kraujyje.

Kai valgymas ir energijos sąnaudos ar badavimo laikotarpis yra subalansuotas, mūsų kūno svoris nekinta.

Nuomonė

Nelabai mėgstu kalbas apie visokias dietas. Nesakau, jog jos neveiksmingos, tiesiog man nepatinka, kai dažnu atveju jos nusitaiko į kažkokią vietą maistinę medžiagų grupę ir pradeda jas demonizuoti. Kažkam kliūna angliavandeniai, kažkam glitimas, o kai kurie iš viso siūlo gyventi remiantis paleolitinio žmogaus mityba.

Iš principo kūno svorio augimas ar mažėjimas susiveda į vieną išties labai paprastą, tačiau neginčyjamą dėsnį - kūnas kalorijų turi sueikvoti daugiau, nei jų gavo. Yra perteklius - iš po lėto svoris auga; kalorijų sudeginama daugiau - kūno svoris mažėja. Teoriškai viskas labai paprasta.

Nemažai žmonių pradėdami rūpintis savo išaugusiu svoriu - griebiasi sporto. Pradeda vaikščioti į sporto klubą ar bėgioti. Tačiau ne be reikalo yra populiarus pasakymas: You Lose Weight in the Kitchen, You Gain Health in the Gym. Sportas išties puikiai padeda palaikyti sveikatą, bendrą savijautą, discipliną ar raumenų tonusą ir tai išties patartina daryti periodiškai, o ne tik tada, kai susirūpinama šlaunimis ar išaugusiu gelbėjimosi ratu ant pilvo. Tačiau, sportas kaip svorio metimo priemonė - išties labai neefektyvi. Visada prisimenu tą pavyzdį, kai išlėkus su draugu vieną vasaros rytą pabėgioti ir grįžus po daugiau nei pusės valandos nepertraukiamo bėgimo, nusprendėm atsigaivinti alaus skardine. Kol gurkšnojom žiūrinėjau sporto programėlės rodiklius ir pamačius sudegintų kalorijų kiekį nusprendžiau patikrinti, o kiek gi kalorijų yra skardinėje. Rezultatas - mūsų bėgimas išėjo į visišką 0, nes kalorijų kiekis buvo apyligis. Sportuojant, mano motyvacija niekada nėra svorio metimas. O ir žiūrint iš bendresnės pusės - yra kur kas lengviau apriboti kalorijų patekimą į organizmą, nei jas paskui bandyti sudeginti.

Ir visi žinom kitus populiariuosius būdus: griežtos dietos, kalorijų skaičiavimas, reguliavimas, mažesnės porcijos, daugiau sveikesnio maisto, daržovių, tam tikrų maistinių grupių atsisakymas.

Nesu to priešininkas, tačiau manau, kad tai labai apriboja ką gali sau leisti, turi apie tai pastoviai prisiminti, galvoti, priiminėti sprendimus apie maisto produktus, atrinkinėti juos. Prikurta krūvos programėlių, kur suvalgius vištos krūtinėlę su ryžiais, eini skaičiuoti, kiek čia tų gramų galėjai suvalgyti ir kiek tai kalorijų sudarytų. Man visa tai atrodo over the top ir reikalauja išties per daug dėmesio ir laiko. Nesiginčyju, kad kažkam tai veikia, pvz profesionaliems sportininkams, tačiau aš manau, kad geriausias režimas yra tas, kurio gali laikytis pastoviai ir ilgą laiką.

Aš visgi traktuoju kiek kitokį požiūrį - protarpinį badavimą (intermittent fasting), kurio principas susiveda į tai, jog duodama organizmui daugiau laiko deginti kalorijas. Kitaip tariant - vietoj tradicinio pusryčių, pietų ir vakarienės režimo, kai dienos eigoje organizmas aprūpinamas pastoviu nauju energijos šaltiniu, t.y. maistu, paliekamas kiek ilgesnis nevalgymo laikotarpis. Populiariausia daryti 16-18, 24, 36h nevalgymus. Iš čia ir pavadinimas - trumpalaikis pabadavimas. Panašiai elgtis pradėjau jau gan senokai - pusryčių valgymo atsisakiau dar būdamas vidurinėje, tik anksčiau nė nežinojau, kad tam yra terminas.

Intermittent fasting yra gan panašus į gerai žinomas "iškrovos dienas" tačiau skiriasi tuo, jog įprastai iškrovos nebūna daromos itin dažnai (pvz kartą per mėnesį), o IF galima vadovautis periodiškai: nuo kelių dienų per savaitę iki pilno perėjimo ir nuolatinės mitybos tik taip.

Asmeniškai man, IF yra kur kas labiau patrauklesnė forma, nes nėra to nuolatinio neprivalgymo jausmo ir nereikia savęs labai riboti. Taipogi, kadangi nevalgau pusryčių ir įskaičiuojant miegą, tos valandos prabėga išties labai lengvai. Pvz pavalgęs vakarienę apie 19-20h, dažniausiai iki kitos dienos 12-13h apie maistą nė negalvoju, o tai jau yra 16h. Kadangi esu linkęs valgyti tada, kai jau norisi, o ne kai "truputis pagalvojau apie tai", tai nesunkiai galima pridėti dar kelias valandas ir mano pirmasis valgymas darbo dienomis įprastai būna po 18-19h nuo paskutinio valgymo. Visai neblogas rezultatas, net nededant pernelyg daug pastangų. Su svoriu didelių pasisekimų neturiu, svoris per paskutinius 5-etą metų net ir išaugo, bet tai labiau susiję su mano sėsliu gyvenimo būdu. Manau, kad jei visą tą laiką būčiau mitęs ne IF principu, o tradiciškai, didesnis svoris būtų buvęs neišvengiamas.

Idealogiškai man IF labai patinka - pusryčių būtinybe jau senokai buvo suabejota ir niekas kaip ir nesugebėjo to pagrįsti, tad galima sakyti - mitas, prie kurio išpopuliarinimo labai prisidėjo pieno dribsnių brand'ai. O evoliuciškai esame medžiotojai ir nesame išsivystę tam, kad turėtume nuolatinį visiškai lengvą priėjimą prie maisto. Tad ilgesnės pertraukėlės be maisto mūsų organizmams turi būti visiškai normali eiga ir tikriausiai į naudą, tad esu tikrai už. Beja, ta pati logika galioja ir naminiams gyvūnams, kuriems neturėtų būti prikrautas pilnas indelis maisto, kurį jie gali valgyti kada tik užsinorėję.