Atmintis

I can only note that the past is beautiful because one never realises an emotion at the time. It expands later, and thus we don't have complete emotions about the present, only about the past.

Atskiri pavieniai momentai susilieja į dieną. Dienos susilieja į savaites. Kartais tokie ištisi momentai, sudaryti iš neypatingų įvykių ir paprastos, gan nuobodžios kasdienybės gali išsitęsti ir nė nepastebi, kaip savaitės taipogi liejasi ir prabėga ištisi mėnesiai ir nieko ypatingo taip ir neįvyko. Pvz. ar jums pavyktų prisiminti ką veikėt šiandien lygiai prieš vienerius metus? Nebent lyg specialiai užtaikiau, jog tai buvo išties ypatinga diena - tai manau atsakymas visgi greičiausiai būtų ne. O tai ir yra problema: kai didžioji dalis gyvenimo momentų nugrimzta ir lengvai prisimenami lieka tik visai nedidelis kiekis pačių ryškiausių, svarbiausių momentų ir life changing experiences. Kasdienybėje visgi netrūksta momentų, kurie žavūs, kuriuos malonu prisiminti ir kurie ir sudaro absoliučią didžiąją mūsų gyvenimo dalį.

Kai kurie griebiasi journaling, bet gan dažnai kaip būdas malšinti tokiai užmaršties baimei pasitelkiama fotografija. Šiais, skaitmeninės fotografijos laikais tai daryti juk taip lengva. Tačiau tai gali susilaukti ir kitokių pasekmių: kai aktyviai užsiimi nuotraukų darymu, tai atima daugiau laiko, nei dažniausiai norėtum sau pripažinti. Tobulo kampo, filtro paieškos, ką tik padarytų nuotraukų peržiūros, trynimai, kameros nustatymų keitaliojimas ir bandymas perfotografuoti geriau ir gražiau. Gaudydamas tą tinkamą, tave pagaliau turintį patenkinti kadrą, esi susifokusavęs ties šiuo procesu ir labai lengvai gali visą tą tikrąją akimirką praleisti, because you're not there really. Primena situaciją, kai žmonės didžiąją koncerto dalį filmuoja ir vietoj to, jog stebėtų, įšgyventų, įsijaustų ir atsipalaiduotų, tiesiog stebi tiesioginę koncerto transliaciją per mažytį ekraną. Tad ir čia - prisirenki geriausių kuruotų kadrų rinkinį, sukuriantį gražią momento iliuziją, nors iš tiesų juo mėgavaisi mažiau, nei vaizduoja tavo kūrinys. Ypač tai gerai pajaučia žmogus, su kuriuo esi tame momente ir kuris neužsiima tuo pačiu. Jis tiesiog priverstas laukti tavęs, nes jį tuo momentu savotiškai palikai vieną.

Kitą vertus - nedaryk nuotraukų visai ir didelė dalis prisiminimų su laiku nusikiš į tokias tolimas spinteles galvoje, jog dažniausiai viskas liejasi ir tampa abstrakcijomis, o ne be konkrečiais prisiminimais ir momentai faktiškai tampa užmiršti.

Mano dabartinis "sprendimas" šiai dilemai - turėti foto kamerą lengvai ir greitai pasiekiamą ir naudoti ją daugiausiai tik, kai kažkas išties užkliuvo už akies, nustebino, atrodo labai vizualiai arba kai jaučiu "gerą momentą". Padarius vieną ar porą nuotraukų kamera iš karto keliauja tiesiai į kišenę. Stengiuosi kiek išeina labiau minimizuoti savo laiką praleidžiamą fotografuojant ir neblaškyti savo minčių, pojūčių ir experience'o. Taip, žinoma, greitai darytos nuotraukos neprilygs kruoščioms ir atidžioms, tačiau dažniausiai jau vėliau, atliekant preview/edit/improve/save stadiją jau būnant namie, kažką atrasti ar išspausti vis vien pavyksta.

Man nepatinka pozuoti, nelabai patinka ir fotografuoti kitų pozuojančių žmonių. Tiesiog manau, kad pozavimo nuotraukos dažniausiai gan statiškos, monotoniškos ir nuobodžios. Kai pagalvoji apie visus objektus šalia kurių pastovėjai, jog tiesiog įsiamžintum - viskas susilieja į tokią vieną neišraiškingą ir neįsimintiną visumą. Dėlto man daug labiau patinka gaudyti natūralius, dažnu atveju nepastebėtus momentus, akimirkas, emocijas, to laikotarpio nuotaiką ar veiksmą. Tokios nuotraukos daug išraiškingesnės, gyvesnės ir lengvai iššaukia prisiminimus. Man fotografijos tikslas nėra tiesiog vien gražūs, estetiškai malonūs paveiksliukai. Nuotraukų pagrindinis rezultatas visgi yra akimirkos, prisiminimo išsaugojimas, kurį pamačius tai sukeltų teigiamas, malonias, šiltas emocijas ir iškarto apimtų noras pasakoti istorijas.

Viena iš skaitmeninės fotografijos pasekmių - tai begalinis nuotraukų kiekis. Kai nėra jokių fizinių apribojimų ar viso to kainos, mes pridarome daugybę panašių, kartais ko ne identiškų kadrų ir dažnai net nesivarginame juos prasivalyti. Taip nuotraukos pradeda kauptis išties sparčiai ir tie momentai, kuriuos iš tiesų norėtume prisiminti - paskęsta visoje toje dublikatų ir mažiau svarbių nuotraukų lavinoje. Tad viena iš svarbių skaitmeninės "švaros" taisyklių turėtų būti periodiškai peržiūrinėti savo nuotraukas ir pasilikti tik tai, kas iš tiesų džiugina ir ką norisi prisiminti. Geras nuotraukų archyvas turėtų būti tarsi gyvenimo prisiminimų archyvas, kuris akimirksniu iššauktų daugybę, net ir jau išties senų prisiminimų.

The key to remembering your life is deleting photos: